Dailė
„Levitavimas“ – ketvirtoji tavo personalinė paroda. Kokie buvo ieškojimai? Kokius pokyčius įžvelgi nuo studijų laikų?
Šioje parodoje mėginu gvildenti temas dar iš studijų Vilniaus dailės akademijoje metų. Atsispiriu į istorinius kontekstus, praeities palikimą bei šiandienos informacijos diskursus, tiriu žmogaus ir jį supančios aplinkos santykius. Kurdamas abstrakčius, tačiau asociatyviai atpažįstamus vaizdinius, stengiuosi paliesti šiandien vis labiau jaudinančią ateities (ar nepažintos praeities) temą. Tęsiu jau kurį laiką vystomą darbų ciklą „Ateities fosilijos“. Nors ir skiriasi nuo paskutinės mano parodos „Kitur“ (2017), naujoji savaip papildo pernykštėje gvildentus klausimus.
Su kokiomis prasmėmis sieji levitavimą?
Paprastai levitavimo ar levitacijos sąvokos siejamos su dvasinėmis praktikomis. Grubiai įvardinant tai – meditacijos sukelta kūno padėtis erdvėje, prieštaraujanti gravitacijai ir kūnų traukos dėsniui. Būtent tai, iš dalies, siejasi su ankstesne mano paroda „Kitur“, kurioje pristačiau kūrinį „Stagnum“. Šiuo darbu kiek ironiškai pasakojau apie savo bandymus užsiimti meditacija. Tačiau parodoje „Levitavimas“ ši sąvoka kiek atitolsta nuo meditacijos praktikų ir veikiau kalba apie nestabilią, neapibrėžtą būseną bendrąja prasme. Tai metafora apie daugeliui pažįstamą neužtikrintumo, nerimo jausmą, dvejones ir pasirinkimus.
Kita priežastis – fizika. Levitacija neigia gravitacijos jėgą, o kūrinių sukūrimui panaudotos medžiagos yra itin pavaldžios šiai jėgai, taigi sklendimo, levitavimo ar balansavimo iliuziją teko kurti pasitelkiant formą, plastines priemones, balanso tarp skirtingo svorio medžiagų paieškas. Tai tokie savotiški skulptūriniai žaidimai.
Daug dėmesio tavo kūryboje skiriama gamtai ir civilizacijai. Kaip jos pasirodo šioje parodoje?
Iš civilizacijos ir gamtos santykio semiuosi įkvėpimo. Smalsu stebėti, kaip gamta susigrąžina kadaise žmonių naudotas teritorijas: apleistus industrinius ar karinius objektus. To paties smalsumo vedami, rizikuodami savo sveikata ir investuodami nemenkas sumas pinigų, žmonės keliauja į Pripetę Ukrainoje, šalia kurios 1986 metais sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Įdomu pažiūrėti, kaip viskas atrodys, kai mūsų nebebus. Panašiai yra ir su majų, Egipto ar šumerų civilizacijomis, kurios kadaise klestėjo, o šiandien apie tai primena tik architektūros monumentai, griuvėsiai ir archeologiniai radiniai. Bet kol kas klestime mes. Tik ar ilgam? Tokie dalykai priverčia susimąstyti, kelti hipotezes ar kurti įvairius ateities scenarijus. Tai kažkaip atsispindi kūriniuose, nors kuriant abstraktų meną sunku kalbėti apie ką nors konkretaus. Tačiau ir abstraktūs darbai apima tam tikras nuojautas, vienokį ar kitokį krūvį. Kūryboje vengiu vertinimo, todėl neteigiu, kad civilizacijos ir gamtos susidūrimas yra teigiamas ar neigiamas reiškinys, tai – vienas iš daugelio natūralių procesų.
Kalbant apie civilizacijos ir gamtos problematiką, neišvengiamai paliečiama ir naujųjų technologijų tema. Kiek ji svarbi tau?
Kadangi esu toks „prie gamtos“, mane dažnai gąsdina naujosios technologijos, dėl to kūryboje pasąmoningai stengiuosi jų išvengti. Ypač neramu dėl dirbtinio intelekto ir žmogaus gyvenimo trukmės prailginimo temos. Žinoma, dabarties kasdienybė be jų neapsieina.
Pasitelkiant naująsias technologijas, galima nesunkiai priblokšti žiūrovą, parodant jam kokį nors technologinį efektą. Ypač nesudėtinga pričiupti tokiomis technologijomis ne itin besidomintį asmenį. Dažnai neišrankiam meno vartotojui to ir pakanka. Viskas gerai, jei, be naujųjų technologijų panaudojimo, yra koks nors kūrybinis siekis, gilesnis turinys, bet dažnai to nebūna. Tuomet menas labiau primena fizikos studentų darbų pristatymus per „Fizikų dienas“, tik jie nevadina to meno kūriniais. Dėl to savo kūrybinėje praktikoje renkuosi „senus kelius“.
Skulptūriniai objektai sukurti iš patvarių medžiagų, tokių kaip betonas ar geležis, tačiau parodoje analizuoji gamtos veikiamus žmogaus veiklos objektus. Ar nėra čia priešpriešos?
Betonas ar geležis man pirmiausia siejasi su imperialistiniais žmonijos užmojais. Būtent todėl, kad per sąlyginai trumpą laiką jos leidžia sukurti kažką tariamai fundamentalaus, ilgalaikio. Tačiau šios medžiagos yra ir labai priklausomos nuo aplinkos poveikio. Dėl oksidacijos bei temperatūros skirtumų jos net labai netvarios ir gana greitai virsta mineralais bei rūdomis, kuo ir buvo iki įsikišant žmogui. Iš šių medžiagų kurdamas gan trapius objektus aš ironizuoju šiuos imperialistinius siekius.
Kita priežastis, dėl kurios pasirinkau tokias medžiagas kaip akmuo, geležis ar betonas, yra gana asmeniška. Šiandien nemaža dalis skulptorių, tarp jų ir aš, neretai pragyvenimui užsidirba darydami dekoracijas ar rekvizitą teatrams, kinui ar reklamų filmavimui. Dažniausiai šie butaforiniai „kūriniai“ daromi iš pigių, lengvai ir greitai apdorojamų ir aplinkai ne itin „draugiškų“ žaliavų. Viską nufilmavus, tai dažniausiai atsiduria sąvartyne. Taigi medžiagas, kurias panaudojau šioje parodoje rodomiems objektams sukurti, pasirinkau kaip savotišką atsvarą butaforinei (nufilmavau ir išmečiau) kultūrai.
Cikle „Ateities fosilijos“ temos siejasi su mokslinės fantastikos siužetais. Kuo jie svarbūs? Kokį vaidmenį savo kūryboje skiri naratyvui?
Mokslinė fantastika man aktuali tuo, kad joje hipotetiškai plėtojami galimi žmonijos likimo scenarijai. Tai teikia nemažai peno vaizduotei. Kalbant apie literatūrą, įdomu, jog tai, kas praeityje buvo aprašyta mokslinės fantastikos kūriniuose, ilgainiui tampa tikrove. Galbūt reiktų daugiau kūrinių, kuriuose plėtojami optimistiniai siužetai. Deja, daugumoje mokslinės fantastikos kūrinių vystomi gan apokaliptiški scenarijai. Gal dėl to ir mano parodoje galima nujausti kiek postapokaliptišką nuotaiką. Skulptūriniai objektai gali priminti išnykusios civilizacijos paliktus artefaktus ar archeologinius radinius iš neapibrėžto laiko (ateities, praeities, o gal egzistuojančio paraleliai). Dėl to ir naratyvas toks – nelinijinis, čia jau plotmė žiūrovo vaizduotei kerotis.
Ar galėtum įžvelgti savo (jaunosios) kartos menininkams būdingus bendresnius bruožus?
Anksčiau esu įvardijęs raiškos priemonių įvairovę bei tarpdiscipliniškumą, tačiau galima pastebėti ir savotišką tradicinių meno formų renesansą. Kai buvau moksleivis, šiuolaikinis menas buvo tapatinamas su konceptualiu menu. O meistriškumo siekimas ar gilinimasis į formą sietas su socrealizmo tradicija ir turėjo neigiamą potekstę. Tradicinės meno formos buvo traktuojamos griežtai, tai – amatas. Manau, kad šiandieniniame meno lauke tiek tradicinės dailės formos, tiek konceptuali mąstysena atranda sąlyčio taškų ir buvusi konfrontacija blanksta, o tai atveria platesnes kūrybos galimybes.
Kalbino Raimonda Tamulevičiūtė
Paroda veikia iki lapkričio 29 d.
Galerija AV17 (Totorių g. 5, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–19 val.
Lapkričio 20 d., antradienį, 18 val. menininkas Tauras Kensminas kviečia
pasivaikščioti po jo personalinę parodą „Levitavimas“.
