7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaunas mene: kaip arti yra tikslas ir kaip toli reikia eiti?

Ainė Jacytė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Dailė
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ šiais metais balansuoja tarp sąvokų „toli“ – „arti“. Todėl kyla klausimas, ar „toli“ žymi atstumą, o „arti“ – būseną? O gal atvirkščiai? Ar šiuolaikiniame pasaulyje, apskritai, įmanoma objektyviai suvokti, kur mes esame ir ką iš tikrųjų jaučiame? Ar tarp vis plačiau atsiveriančių galimybių ir proporcingai joms augančių mūsų norų, ieškome/randame erdvės ir laiko susikoncentruoti į tai, kas vyksta čia ir dabar? Ar „čia ir dabar“ – vis dar svarbūs? Klausimai galėtų tęstis iki begalybės.

Kai viskas taip greitai keičiasi, kai vakar dienos įvykiai, jausmai ir patirtys, žinome, rytoj jau nieko nebereikš, nes išaušęs naujas rytas padovanos žmonijai dar vieną pergalę prieš tai, kas vakar atrodė neįmanoma, keistis turime ir mes. Net ir nežinodami, kaip arti yra mūsų tikslas ir kaip toli reikia eiti. Kiekvieną rytą, kai naujai dienai atmerkiame akis – ji tikisi iš mūsų daugiau.

 

Todėl žmonės dabar dažnai kartoja: „neturėkite lūkesčių“. Nes galbūt lūkesčiai mums padeda susikoncentruoti į tikslus. O šiuolaikiniame pasaulyje mes negalime turėti tikslų, nes nebeatitiksime standarų, kuriuos mums kelia šiandiena – nuolatos jausti nepasitenkinimą dėl nepavejamų savo norų. Turėdami tikslą mes turime aiškų norą – jį pasiekti, o nekeldami sau tikslų – norime visko. Ir vienu metu. Todėl be perstojo kaupiame daiktus, kurie, tikimės, kasdien primins, kiek daug turime. Tik ko? Hermione Allsopp 12-kos objektų instaliacijoje „Gaubti saugotinus“ estetiškai pateikia vartotojiškos kultūros atliekas, suformuodama „asteroidus“ iš į makrofleksą įterptų kasdienės buities daiktų (lėkštės, puodeliai, gėlių vazonėliai, užuolaidų skiautės ir pan.). Taip šie „asteroidai“ atsiranda Žemės planetoje, dailės galerijoje, kaip gražūs meniniai objektai, primenantys, kokie buvo mums reikalingi vakar, kaip negalėjome išgyventi neįsigyję dar vienos smulkmenos buičiai ir kokie bereikšmiai yra šiandien, kai ką tik parduotuvėje buvo paskelbta akcija tiems kitiems, dar geresniems, sukurtiems išskirtai kiekvienam iš mūsų. Todėl metam lauk savo praeitį (geresniu atveju – atiduodame kažkam kitam) ir skubame įsigyti ateities, net nesusimąstydami, kad sekundę truksiantis malonumas ir „tyras“ džiaugsmas jau rytoj bus našta, su kuria keliausime užburtu ratu. Kaip keliauja Vytenis Jankūnas video instaliacijoje „Su „J“ į Manheteną – amžinasis keliautojo sindromas uždaru ratu. Plokščiaekraniai TV monitoriai, rodantys į stotį atvykstančių ir išvykstančių metro traukinių vaizdus, galerijos erdvėje sudėti į uždarą ratą, todėl kelionė tampa begalinė, betikslė ir varginanti. Ekranuose bildantys metro traukiniai yra tarsi jaukas alkanoms mūsų akims, kurios trokšta viską pamatyti.

Tačiau ar visada matome tai, kas yra iš tikrųjų? To klausia ir tapytojas Jonas Gasiūnas kūrinyje „Eglės ežeras“. Beorėje erdvėje levituojantis moters kūnas leidžia patikėti iliuzijos įtaigumu, priartėti prie jos ir dar kartą savęs paklausti, ar tai, ką matau, yra tikra? Ar pasaulis, kuris mus supa, yra realus? Jo graži išorė įsismelkia į mūsų receptorius, sužadindama troškimus ir nerimą, kai negalime pajusti pasitenkinimo, nes grožis kasdien vis tobulesnis, vis sunkiau nusakomas, neapčiuopiamas. Jo vis daugiau ekranuose ir vis mažiau realybėje.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių

Tikrovėje mažiau paties žmogaus, nes technologijos įgalina „tikrai(s)“ jaustis virtualybėje. Į šią temą gilinasi tekstilės menininkė Eglė Ganda Bogdanienė, sukūrusi instaliaciją „Antra oda“, kuria skatina mąstyti apie fizinius kūno pojūčius ir juslinę patirtį. Instaliacija yra projekto to paties pavadinimu dalis, kuriame menininkė ant žmonių kūnų velia abstrahuotų formų, plokščius veltinio objektus, taip atgaivindama lytėjimo pojūtį ir per jį apčiuopiamą realybės jausmą. Veltinio plokštė tampa tarsi antra oda, į kurią susigeria žmogaus kūno šiluma, paviršiuje esančios odos ląstelės su visa jose esančia informacija. Sykiu jos tampa unikaliais meno kūriniais, pasakojančiais atskirų žmonių istorijas. Taktiliškumas tampa esmine kūrinio radimosi ir žinutės perdavimo žiūrovui sąlyga, be kurios nebūtų įmanomas menininkės ir jos projekte dalyvaujančių žmonių, o kartu ir procesą stebinčių žiūrovų, santykis, nepaisant to, jog žiūrovas atlieka tik stebėtojo vaidmenį.

 

Stebėtojas išlaiko fizinį atstumą tarp savęs ir objekto, kurį stebi, tačiau mentaliai, dvasiškai gali būti labai arti jo. Tai pajusti leidžia Evaldas Jansas, parodoje eksponuojantis video filmą „Sodų gatvės plaštakės“. Pro savo dirbtuvės langą stebėdamas Vilniaus stoties rajone esančią gerai žinomą gatvę, kurioje savo klientų laukia ne tik naktinės, tačiau ir dieninės „plaštakės“, menininkas žiūrovui leidžia pasijusti veiksmo vietos dalimi. Žiūrint į ekraną, kuriame veiksmas vyksta tuose pačiuose keliuose kvadratiniuose metruose, kuriuos apriboja praviro lango plotas, įvykiai vystosi lėtai, todėl atsiranda erdvės mintims ir jausmams, kurie, sulig filme besikeičiančiais metų laikais, taip pat kinta.

Stebėtojo vaidmuo svarbus ir video projektą „Kino – Balopox“ pristatančiam kūrėjui Gregoire Fabvre‘ui. Šis projektas – interaktyvus meninis žaidimas, į kūrį buvo įtraukti 26 menininkai iš Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos – šalių, kurios priklauso tarptautiniam kūrybinių erdvių tinklui „KaNiBal‘HoPoX“. Kolektyvinio kūrybinio proceso metu menininkai sukūrė nejudančių vaizdų, kuriuos papildo garso ir balsų įrašai, filmą. Galutiniame rezultate žiūrovas stebi ir klausosi siurrealaus pasakojimo, kuriame vieno kūrėjo video įrašai susipina su kito kūrėjo garso įrašais, sukurdami netikėtas pasakojamos istorijos vystymosi linijas. Tai tampa nauja patirtimi, išgyvenant į asmenines, vidines menininkų pajautas ir patirtis suskaidytą realybę.

Netikėtumo momentas svarbus ir Simono Nekrošiaus kūrinyje „Tėkmė, kuri atsitrenkė į žemę“. Skulptūrinėje garso instaliacijoje, kurią sudaro du objektai: būgnas ir bokštas, žiūrovai yra skatinami galerijos erdvę suvokti per garsines patirtis. Iki šiol erdvę tyrinėję žvilgsniu, žiūrovai turi galimybę atrasti jos akustines sąvybes, joje veikiančių garsų ritmą ir kaitą. Garsas taip pat tampa menininko Allard van Hoorno kūrinio „065 Miesto dainotakis“ pagrindu. Žiūrovus prie galerijos įėjimo pasitinkanti autoriaus skulptūra yra abstrakti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos reprodukcija, pastatyta iš šiuo metu rekonstruojamos Vienybės aikštės plytelių. Menininkas susieja istorinius ir asmeninę reikšmę turinčius vietų kontekstus, sąsajas atskleisdamas per garso tėkmę, jos sutrikdymą. Tai paskatina pabandyti įsivaizduoti pasaulį, kuriame žodžiai ir vaizdai netenka savo pozicijų, kaip pagrindiniai informacijos perteikimo įrankiai. Šią idėja apmąstyti siūlo Kasia Fudakowski, parodoje eksponuodama video filmus: „Žodžių skaičius 04“, „Profesoriaus Sanchez‘o kankinimas“ ir „Žodžių skaičius 01, 02, 03“. Menininkė klausia: ar galėtume gyventi, turėdami tik 433 žodžių limitą per dieną? Utopinė mintis, išgirdus ją pirmą kartą, skatina šyptelėti, tačiau ilgiau pagalvojus – gal įgustume kadienių minčių sraute atsirinkti tai, ką tikrai norime pasakyti? Gal ir klausytis vieniems kitų būtų lengviau?

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių

Įsiklausyti skatina Francisco Janeso ir Lauros Zaveckaitės video kūrinys „Be pavadinimo“. Vaizdo projekcijoje kintantys miško vaizdai ir garsai suteikia erdvės atsiriboti nuo visuotinio triukšmo ir atrasti naujus/pamirštus gyvos gamtos garsus, kurie subtiliais vaizdiniais ir garsiniais perėjimais video kūrinyje leidžia pajusti nuo mūsų tai nutolstančią, tai priartėjančią „čia ir dabar“ akimirką. Hugo Paquete’as kūriniu „Miglotas spinduliavimas“ tarsi primena, jog kartais ieškome to, ko neįmanoma surasti. Mus supantis pasaulis apgaulingas, niekada nesame tikri jo realumu, o pasimetę miglotai prisimename, kas iš tikrųjų esame ir lengvai atsiduodame manipuliacijoms. Kaip savo instaliacijoje „Būti karaliumi“ užsimena menininkė Christine Dixie – mes keičiamės vaidmenimis, be atilsio siekiame užimti galios poziciją, atsisėsti į sostą ir taip užtikrinti savo laimę. Tik pasaulyje taip daug tokių pačių laimės ieškotojų kaip mes, kad viskas susimaišo, tampa netvarka, kurioje mes pametame tikruosius savo tikslus ir tikėjimą. Apskritai, ar tikėjimas turi mums vertę? Netiesiogiai šį klausimą užduoda Laura Zaveckaitė instaliacijoje „Nykstantys“. Ar tikime tik simbolio, ženklo galia, ar tikėjimo ieškome giliau? Ar nykstantis simbolis reiškia ir nykstančias dvasines vertybes? Nuoširdžiai atsakyti tikriausiai galime tik kiekvienas sau.

 

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje vykstanti, VIII tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį „Kaunas mene“ lydinti paroda skatina akis į akį susidurti su šiuolaikiniu pasauliu ir pamatyti save iš šalies. Tapti stebėtoju, čia ir dabar išlaikančiu atstumą, tačiau aiškiai žinančiu savo tikslą.

 

 

Paroda veikia Mykolo Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) iki lapkričio 25 d.

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“, nuotr. organizatorių