7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bėgantis ir sustojęs laikas

Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Nebepamenu jos vardo“ galerijoje „Kunstkamera“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Dailė
Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.

Kai galvoju apie Viktoro Paukštelio kūrybą, vis mąstau apie kelis dalykus: muzikos ir dailės kalbos skirtumus, čiurlioniškumą ir postmodernistines procedūras. Šio pianisto ir dailininko grojimas dažnai pavadinamas žėrinčiu, muzikologai jo vardą taria pagarbiai linksėdami, muzikos gerbėjai laukia jaudinančių koncertų. Bet dailės tekste niekada nepavartočiau žodžio „žėrintis“, nes tai muzikos slengas, kitame kontekste skambantis kaip nesąmonė. Ir kyla įtarimų, kad skirtumų yra daug daugiau, kad nežinau to, kas muzikos žmonėms paprasta ir net nepastebima, kad nepajėgsiu aprėpti net pusės šio grojančio ir tapančio menininko pasaulio. Tada galvoju apie Čiurlionį, kad jo muzikinė pusė man nė kiek netrukdo matyti vizualių darbų, jie siejasi, jungiasi per temas, pavadinimus, galų gale puikiai veikia ir be garso.

 

Paukštelis irgi jungia vaizdą ir garsą, per animaciją šalia grojimo ar koncertą per parodos atidarymą, bet visai kitaip, ir tai yra natūralu, nes laikas kitoks. Vaizdo, garso ir teksto (pvz., kūrinio pavadinimo) santykis dažniau ironiškas ar bent jau veikia per skirtumą. Ir tada mąstau apie postmodernizmą (ta netaisyklinga, plačiąja prasme), kad dalykų ir jų reikšmių santykiai yra sunkiai nuspėjami, lengvai kintantys, pakrikę. Et, bet dar romantikai ir egzistencialistai buvo nustatę pasaulio pakrikimą, tik dabar tas pakrikimas turi daugiau atspalvių, kartais linksmų.

 

Ir mąstau, kad dailėje citavimas, apropriavimas, interpretavimas įsivyravo palyginti ne taip seniai, o muzikos atlikėjai ne savo kurtą muziką grojo nuo seniausiai ir tai niekada nekėlė jokių autorystės komplikacijų. Tada man atrodo, kad Paukštelio tapyboje perėmimas, perpatyrimas, interpretacija motyvų, sąskambių, jausmo iš dailės istorijos yra labai organiška, pagarbi, tarsi atliktum kūrinį. Nerandu jo darbuose pernelyg tiesioginių perėmimų, bet portretuose suskamba kažkas, ką esu jautusi žiūrėdama klasiką ir kitą dabarties tapybą. Šiuolaikinė kūryba kitaip ir neįmanoma, juk kūryba minta kūryba, nes menas – tai pirmiausia bendravimo forma. Kaip ir kalboje, žodžių kiekis ribotas, bet, skirtinguose kontekstuose juos vartojant, išeina vis nauja reikšmė. O dar intonacija ir situacija.

 

Spaudoje Paukštelis yra sakęs, kad kolekcionuoja prisiminimus, suteikia jiems kūną, todėl parodos pavadinimas „Nebepamenu jos vardo“ nuskambėjo melancholiškai ir skaudžiai. Lyg atsiminimai nebepaklustų autoriui arba būtų slopinami. Dar menininkas yra sakęs, kad jį nemenkai įkvepia Lietuvos gamta, ta pilkuma. Ankstesni darbai buvo ryškių spalvų, o šioje parodoje toji pilkuma ne tik vizualiai, bet ir savo melancholija įsiskverbė į visus paviršius.

 

Paroda užsidarys sulig diena, kai laikrodžiai bus persukami į žiemos laiką. Darbuose jau sninga. Baltume tykiai ganosi stirnos („Tą rytą“), praeina sulinkęs žmogus („Suskilęs horizontas“), po medžiu sningant sėdi toji ponia iš Edouardo Manet „Pusryčių ant žolės“. Atskirai stirnos būtų tik smagūs gyvūnai, bet su pavadinimu, kuris momentą padaro reikšmingą, ir tokiais kaimynais tampa geliančiu prisiminimu. Prisiminimu, reiškiančiu kažką, ką žino tik tą reginį matę(s). Ir prašalaičiui tai neturėtų jokios reikšmės, jei kiekviename netūnotų vaizdai ir garsai, sulipę su ryškiais išgyvenimais.

 

Tarp peizažų, kurie gražia seka pereina nuo labai realaus iki visiškai menamo, įsitaisęs nutapytas krucifiksas veikia kaip pauzė, dar šiek tiek paliūdinanti, nes įneša kančios raktažodį, bendrą išgyvenimą. Tačiau religinį atspalvį numuša netoliese kabantis liūdnas indėnų vadas, o kiek toliau – berniukas su futbolo kamuoliu. Tarp šių veikėjų nejaučiama hierarchija, jie visi lygūs prieš tą pačią melancholiją. O mažieji portretai dviem įdėmiais žvilgsniais ir dviem užstrigusiais viduje kalba apie troškimą būti pamatytiems, pamatytiems iš tikrųjų.

 

Paroda veikia iki spalio 27 d.

Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.