7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Toks semipankiškas tapybos reikalas

Austėja Mikuckytė-Mateikienė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Dailė
Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Buvusiame policijos komisariato pastate (Kosciuškos g. 8) buvo pristatyta keturių jaunų Lietuvos ir Estijos tapytojų paroda „Reikalas toks“. Parodos dalyvių Kazimiero Brazdžiūno, Ramintos Blaževičiūtės, Alexei Gordino ir Polyrabbit. Duplicate (Ina Šilina ir Darius Jaruševičius) kūrybą sieja ironiško figūratyvo raiška.

Šią parodą kuravo ir su šiuo renginiu startavo meno laboratorija „Maršrutizatoriai/Routers“. Tai – meno projektų platforma-klajoklė, neturinti fiksuoto „biuro“, parodinės erdvės, fiksuoto „personalo“. „Maršrutizatoriai/Routers“ įkūrėjas Dariaus Jaruševičius yra ir projekto „Tapybos maršrutizatoriai“ (kurto kartu su Ina Šilina) autorius.  Tai – antrus metus vykdomas projektas, kai 5 sostinės troleibusai pasipuošia jaunų tapytojų darbų reprodukcijomis ir tampa dar viena virtualia realybe, mobilia galerija. Naujojoje laboratorijoje kintančia sudėtimi veikia kūrybiški dailininkai ir dailėtyrininkai, propaguojantys sąlyginai underground‘inį meną.

Humanizavimo gestas

Laboratorijos debiutinė paroda, kuruota menotyrininkų Dariaus Jaruševičiaus, Kristinos Alsytės ir menininko Kazimiero Brazdžiūno, taikliai pristato „organizacijos“ profilį. Kaip rašo Jaruševičius, „Kosciuškos gatvė visą sovietinį ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpį egzistavo kaip jėgos struktūrų supančiota miesto dalis, kuri buvo ir išliko beveik atskirta nuo miesto socialinio gyvenimo. Visai neseniai pastatytas paminklas broliams Vileišiams veikia tarsi pirmasis šios lokacijos humanizavimo gestas.“

Lygiai taip ir jaunų autorių tapybos darbai sužmogina apleistą pastatą, savo interjere išlaikiusį sovietinius tapetus, geležinio įstatymo žodžio nuojautą ir teisėsaugos reliktus. Rūsyje aptinkame nusižengusiųjų fotografavimo sieną su ūgio matavimo liniuote, vienutę, aprašinėtą sulaikytųjų apmąstymais ir t. t. Visas šis kontekstas ir šalia esanti, pilnu pajėgumu veikianti blaivykla tarsi paantrina parodos paveikslų personažams, tampa organiška parodos dalimi, vertingu jos papildiniu.

Laisvės aktas

Paveiksluose gvildenama valdžios ir piliečių santykio tema, ekspozicijos įkurdinimas policijos pastate leidžia kalbėti apie pankuojančią parodą. Tačiau joje nenukrypstama į radikalumą. Nesiekiama absoliučiai paneigti sistemos egzistavimo, nesiekiama jos atsisakyti, kažko griauti, laužyti, piketuoti, o tik skatinama būti sąmoningais piliečiais, išsilaisvinti iš siauro mąstymo, atsikratyti konservatyvumo, dogmų ir panašių bereikalingų pančių. Todėl, manau, šiai parodai lipte prilimpa semipankiškumo terminas, jį taikant kaip teigiamą kategoriją.

Toks pat semipankiškas buvo ir parodos atidarymas. Kaip ir daugumos Dariaus inicijuotų parodų (galime prisiminti „Pareiškimą“, 2017 metų pabaigoje kuruotą kartu su tapytojais Goda Lukaite ir Andriumi Makarevičiumi) atidarymai, taip ir šis tapo tam tikru įvykiu. Tai buvo ne motonotoniška dailės pasaulio gyventojų rutina, ne ritualas, o tam tikras laisvės aktas. Psichodelinė muzika, sėdėjimas ant grindų, ilgos diskusijos ir net audringas nuomonių susikirtimas. Visa tai bent iš dalies veikė kaip parodos koncepcijos ir apskritai konceptualaus kuravimo priežastis ir padarinys.

Sutirštintas iliustratyvumas

Visa ekspozicija skyla į tam tikrus segmentus, kadangi vietoje baltojo kubo čia patenkame į įprastas, standartines valdžios įstaigos patalpas – mažais kambarėliais išplanuotą erdvę. Kambarėliai sudaro tam tikrus mini pasakojimus, kurie jungiasi į bendrą spiečių. Paveikslų komplektai susilieja į  daugiabalsį srautą, bet ne į kokį nors didįjį represinį naratyvą.

Vos užlipę laiptais susiduriame su Ramintos Blaževičiūtės nutapyta maišu galvą apsidengusia mergina. Paveiksle esantys laiptai tarsi pratęsia realybę. Iliuzija vienu metu kuriama ir anuliuojama. Taip veikia ir autorių naudojamas akcentuotas, užaštrintas, sutirštintas iliustratyvumas ir siužetiškumas. Dėl tyčinio tiesmukumo, akcentavimo paviršinis, linijinis pasakojimas suyra į ironiškus, daugiaplanius ir daugiaprasmius ženklus, sukelia įtampos, intensyvių reikšminių metamorfozių pojūtį.

Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Paveikslo tapatybės

Prieangyje šmaikštauja Alexei Gordino drobės. 2017 metų Jaunojo tapytojo prizo laimėtojas iš Estijos nagrinėja apykaitą tarp meno ir menininko, menininko ir kapitalistinės visuomenės, kapitalistinės sistemos ir meno. Tapytojas ironizuoja meno kūrinių funkciją, esmę, vaidmenį visuomenėje, naudoja autoironiją ir tokiu būdu apsivalo nuo menininko veikloje, gyvenimo būde iškylančių būties ir buities problemų.

Gordino drobėse paveikslai keičia tapatybes, kartais yra personifikuojami, kartais „pažeminami pareigose“. Jo iliustracinis, komiksinis, skoningai šaržinis stilius leidžia nerimtai išsakyti rimtas menines aktualijas ir amžinąsias tiesas. Apkarpius galerijos biudžetą, nuplyšta paveikslo kampas. Galerija išgali sumokėti tik už pusę paveikslo. Vienas paveikslų pabėga, nusprendžia ieškoti laimės užsieniuose ir svajoja tapti abstrakcija.

Galbūt tas pats paveikslas įmetamas pro langą vietoje akmens. Taip lyg klausiama: ar menas tikrai gali tapti ginklu, grasinimu, revoliucijos šaukliu? Skęsta garsioji Tate Modern galerija kartu su visa modernizmo srove praeities ir užmaršties jūroje. Globalinis atšilimas – globaliau nei menas diskutuojama tema.

Parazitiniai dialogai

Gana nemažai „parazitinių“ dialogų sukūrė Kazimiero Brazdžiūno paveikslai. Viename kambarių tvinpyksišką atmosferą kuria rūkoriaus ir peizažo duetas, papildytas veidrodžio atspindžių dimensija. Raudonas taškas patikina, jog viskas, kas įvyks miške, bus užfiksuota, įrašyta. Čia lyg ir pašiepiama nuvalkiota siaubo filmų klišė siužetą pateikti lyg filmuotą „iš tikrųjų“, namų kamera. Užvedama kalba ir apie disciplinuojančias stebėjimo kamerų akis, veikiančias kaip Foucault išanalizuotas Benthemo panoptikumas.

Kitame kambaryje į Henytės portretą atsuktas revolveris. Tačiau mafijos vadeiva laisvas nuo taisyklių, nuo įstatymų, priešų ir, galbūt, mirties baimės. Laisvės idėja išreikšta haštagu, nes savo vertybes taip dabar reiškia ne tik socialinių tinklų jaunimas, bet ir prezidentūra, valdžios institucijos, norėdamos prabilti liaudžiai „tiesiai į dūšią“ (prisiminkime dekoraciją „#laisvė“ prie prezidentūros). Trečiajame Kazimiero kambarėlyje gyvena buvęs miškininkas ir svarsto, kaip jam atsikratyti nudžiūvusia Kalėdų egle, kurios išvežimui keliami sudėtingi, aukšti, komiškai painūs reikalavimai.

Meilus groteskas

Ramintos Blaževičiūtės tapybiniai pasauliai meiliai groteskiški. Jie lyg pasaka vaikams paviršiniame sluoksnyje ir pasaka ne vaikams giluminiuose. Jos drobėse esama būtent to filosofinio sluoksnio, kuris skirtingais gyvenimo tarpsniais gali pasirodyti vis kitomis spalvomis. Čia tūno Mažojo princo giedra melancholija, Alisos stebuklų šalyje psichodelika, J. Švankmajerio kino juostų siurrealizmas ir borgesiškas sapniškumas. Tapytoja, rodos, pasiduoda pasąmonės srautams ir fiksuoja netikėtus vaizdinius. Alogiški koliažai ir sąmoningas proporcijų, perspektyvos, anatomijos taisyklių atsisakymas sukuria fantasmagorišką atmosferą.

Karūnuotas katinas galėtų būti tam tikros savanaudiškos, tingios valdžios metafora. Robotizuotas žmogus, trypiantis mašiną, galimai liudija vis didesnę žmogaus priklausomybę nuo technologijų, apie kurią daug kalbama, bet jos pavojais netikima. Šią temą pratęsia mergaitė, ryklio pilve besidaranti asmenukę. Šiurpas nukrato pagalvojus, kiek jaunuolių žuvo, siekdami pasidaryti įspūdingesnę nuotrauką ir gauti daugiau like‘ų. Spinduliais kraujuojantis treneris, tempiamas žaislinio traukinuko, reikalauja psichoanalitinio išmanymo, gebėjimo skaityti giliausius žmogaus psichikos klodus.

Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės

Šiuolaikiniai gobelenai

Pagrindinėje salėje kabo Polyrabbit. Duplicate darbai. Dauguma šių kūrinių – tapyba ant kilimų. Autorius akcentuoja kilimo sukauptą simbolinį krūvį. XVII–XIX a. prabangių rankų darbo gobelenų tradiciją aristokratų interjeruose sovietmečiu pakeitė masinės produkcijos kilimai. Dabartinėje sąmonėje kilimas išlaiko abu praeities sluoksnius. Rytų Europos verslininkai tebesikabina kilimus kaip solidumo, įtakingumo, finansinės gerovės ženklą. O kaimo gryčiose kabantys sovietiniai reliktai asocijuojasi su homo sovieticus raugu.

Darius ir Ina visuomenės peripetijas perteikia gyvūnėlių įvaizdžiais. Kilimų ikonografijoje dažnas elnio motyvas čia multiplikuojamas, sukuriant elnių paplūdimio idilę. Epizodas perkeltas iš tų pačių autorių animacinio neva dokumentinio filmo apie rasizmą, kur diskriminuojamos rasės atstovą reprezentuoja kupranugario figūra. Kitame kilime įvairūs žvėrys važiuoja dviračiais ir rankioja kolorado vabalus. Tai – naujojo socializmo banga, palaikoma įvairių ekologinių idėjų. Gyvūnėlių nuogybė, alternatyvios bendruomenės kūrimas pažadina asociacijas su „Burning Man“ festivaliu, peraugusiu į tam tikrą judėjimą.

Moralinės dilemos

Potvynio drobė kalba apie humanizmą per saugų atstumą. Aproprijuojama 2011-ųjų metų „World Press Photo“ laimėtojo fotografija, kurioje užfiksuotas potvynis Pakistane. Tragedija estetizuota, žiūrovui siūlanti katarsį, o autoriui – šlovę. Bet tai yra nevienareikšmiška situacija, moralinė dilema. Galime prisiminti Kevino Carterio istoriją. Pietų Afrikoje dirbęs žurnalistas 1994 metais per Sudano badą užfiksavo akimirką, kurioje erelis laukia, kol bado kankinamas vaikas mirs. Už šį kadrą fotografas gavo Pulitzerio premiją ir buvo pasmerktas visuomenės, kad negelbėjo vaiko. Kankinamas sąžinės ir sociumo kaltinimų, būdamas 33 metų, Carteris pasitraukė iš gyvenimo.

Bet grįžkime į parodą. Dar vienas Dariaus ir Inos ištapytas kilimas parafrazuoja homoseksualų eitynes. Ant Gedimino pilies bokšto išsikėlę savo vėliavą, parado dalyviai tarsi skelbia pergalę prieš sustabarėjusią Lietuvos teisę ir prietaringą, dogmatišką mąstymą. Darius ir Ina šia mizanscena ir parodijuoja tokių renginių pompastiką, ir palaiko liberalumo vertybes. Paskutinis darbas taip pat atsispiria nuo pačių autorių kurto filmuko, kuriame avis rašo laiškus Obamai, Merkel ir Putinui, skųsdamasi, kad neįperka dujų savo dujiniam pistoletui. Darbas buvo nutapytas monoplenere prie Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos štabo.

 

***

Taigi, semipankiškumo dvasia šioje parodoje, manyčiau, akivaizdi. Pradedant autorių ir jų kūrinių parinkimu, lokacija bei eksponavimu, ir baigiant pačiu parodos atidarymu. Semipankiškumas – kaip tik ta principinė pozicija, kuri yra reikalinga, produktyvi ir prasminga šiuolaikinio meno lauke ir apskritai visuomenėje.

Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Alexei Gordino kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės
Paroda „Reikalas toks“, Ramintos Blaževičiūtės kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Ramintos Blaževičiūtės kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Polyrabbit. Duplicate kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Paroda „Reikalas toks“, Kazimiero Brazdžiūno kūrinys, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Raminta Blaževičiūtė, Kazimieras Brazdžiūnas, Kristina Alsytė, Darius Jaruševičius, Alexei Gordinas, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės
Raminta Blaževičiūtė, Kazimieras Brazdžiūnas, Kristina Alsytė, Darius Jaruševičius, Alexei Gordinas, nuotr. A. Mikuckytės-Mateikienės