7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bonum urbis

Kristina Alsytė
Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Dailė
Matas Janušonis, „Plokščias varpas“, nuotr. Vyto Nomado
Matas Janušonis, „Plokščias varpas“, nuotr. Vyto Nomado

Garsai, linijos, spalvos... Gamta nekenčia tuštumos. Miestas irgi. Šiuolaikinio meno galerijoje TSEKH atidaryta jaunųjų kūrėjų kartos paroda „< 35“, pristatanti devynių autorių, kuriančių įvairiose medijose, darbus, sprogdina baltas sienas, žiūrovų ausų būgnelius ir įsuka lyg karuselė, priverčianti greitai pamatyti, kokia įvairovė kiekvieną mūsų išties supa.

Pakilus laiptais į antrąjį aukštą, dar prieš įžengiant į parodinę erdvę, simboliškai pasitinka Vykinto Šorio trumpametražis eksperimentinis filmas „Ugnies laikrodininkas“, kviečiantis žiūrovą sunaikinti būtajame laike įgytą matymą ir mąstymą, į kasdienę aplinką pažvelgti netikėtai. Video darbe pagrindinį personažą, pavadintą autoriaus vaikystės slapyvardžiu, nuo realaus pasaulio pojūčio ir konkrečios tapatybės atriboja šalmas, atliekantis ir apsauginę funkciją, tik ne tiesiogine, o perkeltine prasme – jis skirtas saugoti nuo įkyriai besiveržiančių istorinių kontekstų, asmeninių patirčių, slegiančių informacijos klodų ir tokiu būdu suteikia progą iš naujo atrasti miesto ir jo erdvių specifiškumą.

Peržengus slenkstį, dėmesį patraukia Mato Janušonio kūrinys „Plokščias varpas“. Tai tūriniai, iš ketaus pagaminti objektai, varpai, transformuoti į unikalius, būgnų lėkštes primenančius erdvinius kūnus. Jie suteikia progą mąstyti apie laiko slinktį nuo senojo pasaulio tradicijų, kuriose muzikos instrumentai buvo ir kulto priemonės, iki XX a. roko kultūroje naudotų būgnų lėkščių ir nūdienos, priverčiančios susidurti su istorija bei jos reliktais, ir teikiančios galimybę sintezuoti atmintį bei leistis į universalumo paieškas. Ši mintis, ištįsusi istorijos horizonte, atsitrenkia į kitokią laiko pajautą diktuojančius, nepavadintus Indrės Mikašauskaitės darbus. Monochromiška minimalistinė tapyba lyg meditacija, siekis atsitraukti nuo aplinkos keliamo triukšmo ir pasinerti į tylos estetiką, atrandamą abstrahuotuose kasdienybės motyvuose. Visiškai kitokiu tonu nuo priešingos sienos atliepia Manto Daujoto kūriniai „Dominavimas“ ir „Nuolankumas“. Rėkiantis koloritas ir pasirinkti motyvai, sujungti su pavadinimais, liudija apie tai, kad, kaip sakė François Rabelais, summum bonum in braguibus et braguetis[1]. Pakėlus akis pasižiūrėti, ar Dievo tikrai nėra ir už nedoras mintis nebus paleistos septynios negandos, susiduriama su Vėjo Aliuko kolosalia juoda skulptūra „Spurga“. Pastaroji, nors ir kelia baimę, tačiau, supratus, kad ji lengva, pripildyta oro, įtraukia į avantiūrą: autorius, pats žaisdamas su pasauliu – išdidindamas žaislus – nukelia žiūrovą į Lewiso Carrollo realybę. Tokiu būdu galima iš naujo gyvai permąstyti architektūros, skulptūros ir žmogaus santykį. Tuo tarpu Simonas Nekrošius, eksperimentuojantis su garsu ir pristatantis estetiškai išgrynintus objektus „Plojimai“, „Strykas“, „Aitvaras“, „Bokštas“, stebina gebėjimu defunkcionalizuoti buities rakandus ir panaudoti juos naujų muzikos instrumentų formų sukūrimui.

Mantas Daujotas, „Dominavimas“ ir „Nuolankumas“, nuotr. Vyto Nomado

Ekspoziciją užbaigia trys darbai: Elingos Garuolytės „Tiesė“, Lauryno Skeisgielos „Svetimas sapnas“ ir Roko Valiaugos „Greitas tempas lėtos lenktynės“. Iš plastiko ir organzos susiūta ir palubėje pakabinta „Tiesė“ matuoja patalpos aukštį, tačiau taip ir nepasiekia grindų, tarsi klausdama, ar skulptūra gali turėti ribas, ar ši meno forma turi būti kaip atkarpa, o galbūt kaip begalinio ilgio linija. Kiekviena karta auga aplinkoje, siūlančioje naujas medžiagas, aktualizuojančioje skirtingas temas ir teikiančioje aibę iki tol neregėtų būdų eksperimentuoti. Šis darbas turėtų būti rodomas visiems bronzinių herojų kulto garbintojams ad metan non loqui[2]. Kaip ir „Svetimas sapnas“, kuriame pateikiama betikslio, tačiau nė vienam darbininkui nekėlusio klausimų dėl savo reikalingumo, bokšto statymo dokumentacija viename Vokietijos miesto centre. Šio archetipiniu laikomo objekto kilimas parodo, kaip lengva susitapatinti su svetima vizija, kaip lengvai jauni menininkai gali atsidurti autoritetų įtakoje. Tačiau bokštas taip niekada ir nepastatomas – įrašas vis kartoja ir kartoja tą patį vaizdą, neleisdamas išsipildyti bauginančiai minčiai. Galerijos užkulisiuose – „Greitas tempas lėtos lenktynės“. Čia pateikiamas video fiksuoja skalbimo mašinos būgną ir tipišką buities elementą paverčia apmąstymais apie šiuolaikybę, apie bejėgiškumą prieš greitą kismą, kuris reikalauja pasitraukimo į stebėtojo poziciją. Tai lyg parodos ir viso menų skruzdėlyno apibendrinimas: tam, kad nepasimestum įvairovėje ir kad viskas, kas aplink vertinga, neliktų tik intelektualinės dykumos smėlynais, reikalinga pauzė, atidesnis žvilgsnis, atskiro objekto iliuminacija.

 

 

[1] „Aukščiausiasis gėris kelnėse ir daiktadėčiuose“ (dark. lot.).

[2] Iki kol nebeturės ko sakyti (lot.).

Matas Janušonis, „Plokščias varpas“, nuotr. Vyto Nomado
Matas Janušonis, „Plokščias varpas“, nuotr. Vyto Nomado
Indrės Mikašauskaitės tapyba, nuotr. Vyto Nomado
Indrės Mikašauskaitės tapyba, nuotr. Vyto Nomado
Indrės Mikašauskaitės tapyba, nuotr. Vyto Nomado
Indrės Mikašauskaitės tapyba, nuotr. Vyto Nomado
Mantas Daujotas, „Dominavimas“ ir „Nuolankumas“, nuotr. Vyto Nomado
Mantas Daujotas, „Dominavimas“ ir „Nuolankumas“, nuotr. Vyto Nomado
Vėjas Aliukas, „Spurga“, nuotr. Vyto Nomado
Vėjas Aliukas, „Spurga“, nuotr. Vyto Nomado
Simono Nekrošiaus objektai, nuotr. autoriaus
Simono Nekrošiaus objektai, nuotr. autoriaus
Paroda „<35", pirmame plane – Elingos Garuolytės „Tiesė“, nuotr. Vyto Nomado
Paroda „<35", pirmame plane – Elingos Garuolytės „Tiesė“, nuotr. Vyto Nomado
Laurynas Skeisgiela, „Svetimas sapnas“, nuotr. Vyto Nomado
Laurynas Skeisgiela, „Svetimas sapnas“, nuotr. Vyto Nomado
Rokas Valiauga, „Greitas tempas lėtos lenktynės“, nuotr. Vyto Nomado
Rokas Valiauga, „Greitas tempas lėtos lenktynės“, nuotr. Vyto Nomado