Prarastojo rojaus ilgesys vienuolių siuviniuose

Arnotai, dalmatikos, mitros, kapos, stulos, antepedijai, bursos, veliumai ir net vyskupo bateliai – kaip margi egzotiškų augalų žiedlapiai, atpūsti iš rojaus sodų šėliojančios laiko dvasios, kuri pučia, kur nori, dailiai sugulė į bažnyčių zakristijų senovinių spintų stalčius. Iš ten juos ištraukė Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojai, išvėdino, rekonstravo ir sudėjo į stendus parodoje „Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“. Trijose salėse – iš viso šimte kvadratinių metrų – eksponuojama apie šimtą unikalių eksponatų iš prabangių audinių. Tai vertingiausi Vilniaus arkikatedros ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių lobiai, pasiekę mūsų laikus. Šiandien prie jų mirguliuoja blyškūs lankytojų veidai.

Susirūpinę, nebylūs parodos lankytojai, kurių, anot darbuotojų, sulaukiama apie 20 ir daugiau per dieną, kartais pagestikuliuoja rankomis, tai jas iškelia, tai nuleidžia, tarsi žuvelės vandenyje laviruoja tarp stendų, retkarčiais sustodami nusifotografuoti prie vieno ar kito įdomesnio objekto.

Pirmoji salė atrodo paslaptingai rūsčiai, lyg apledėjusi grota, kurioje regimi šventųjų apsireiškimai. Čia įdėmiai į lankytojus žvelgia Apvaizdos akis. Antroje rūsio salėje eksponatai, sudėlioti į eilėmis išrikiuotus juodus stendus, primena procesiją sarkofagų su šventųjų relikvijomis. Kartkartėmis pasigirsta smarkus drėgmę sugeriančių agregatų gaudesys, nes drėgmė, šviesa, fotoaparatų blykstės, pelėsiai ir graužikai – viskas kenkia trapiems audiniams. Ir nuo visko, kas gali pakenkti, ištikimi muziejaus darbuotojai saugo eksponatus kaip savo akį.

Dauguma lankytojų greičiausiai įvardina save krikščionimis, nors nebūtinai sekmadieniais lanko bažnyčią. Jie sukinėjasi, manevruodami tarp brangiausių meno vertybių, varginami kovos su pasauliu, kaip Dovydo prieš milžiną Galijotą, Armagedono nuojautos, nuolat krikščioniškąjį identitetą vagiančių iššūkių ar šiaip tikintiesiems nepatogių, šiandieninės kultūros primestų klausimų, tokių kaip transseksualumas ir transgenderizmas, eutanazija, abortai, vienalytės santuokos, #MeToo akcijos, „Islamo valstybė“ ar migrantų antplūdis Europoje.

Parodos lankymas yra laikinas atsitraukimas nuo kasdienio šurmulio. Besidairant į eksponatus apima nepaaiškinama nostalgija, prarastojo rojaus ilgesys. Aplanko supratimas, kaip krikščioniškasis identitetas verčia tikinčiuosius mąstyti, svajoti, sapnuoti, piešti, rašyti, tapyti, siūti ir siuvinėti belaukiant antrojo Kristaus atėjimo. Ir tokiu būdu, per kūrybą, skleidžiasi žmogiškumo esmė.

Senoviniai audiniai skleidžia vos juntamą salstelėjusį kvapą. Aplinkui it skydai ratu iškabinti puošniausi arnotai ir kryžiaus formos dalmatikos – pagrindiniai dvasininkų šv. Mišių drabužiai. Kaip parašyta parodą lydinčioje muziejaus knygoje tuo pačiu pavadinimu, arnotas primena platų, gaubtos formos apsiaustą, iš kurio ir kilęs šis apdaras. Jaučiu ore tarsi tvyrančią metafizinę įtampą, nupintą iš plonyčių kaip nervai aukso ir sidabro gijų. Į galvą šauna mintis apie graikų mitologiją, moiras, verpiančias gyvenimo siūlą, apie nelaimingąją Arachnę, kuri gyrėsi, kad audžia gražiau už deivę Atėnę, ir stojo su ja varžytis. Tai primena šių dienų žmonių pastangas patiems tapti dievais. Iškyla Babelio bokšto, kurio statymas aprašomas Senajame Testamente vaizdinys. Žmogus vėl meta iššūkį Dievui ir vėl yra baudžiamas.

Įtampos kyla tarp monoteistinio požiūrio į Dievą, pagoniškųjų graikų dievų ir Jėzaus Zodiako ženklų (Šaulys ir Vandenis), kurių išsiuvinėtus atvaizdus netikėtai aptinku ant netoliese besipuikuojančio Vilniaus arkikatedros klasicizmo epochos kalėdinio arnoto su išsiuvinėtu pirmapradžiu dievu Chronu, antikinėje mitologijoje įkūnijančiu laiką, kuris sklęsdamas dangaus skliautu ant sparnų atskraidina prakartėlę. Netoliese ant kapos stikliniame stačiakampyje išvystu ir pačią Atėnę, čia simbolizuojančią dieviškąją išmintį. Ji kviečia neišmanančius valgyti išminties duonos ir gerti jos įpilto vyno, atsisakyti nesubrendimo (Pat. 9, 3–6). Kur tik pažvelgsi, visur it Edeno sode gracingai sukasi ryškios rokoko augalinių ornamentų girliandos, įstrižai trykšta nėrinių pliūpsniai, nuo besivejančių šakų svyra dideli vilkdalgių, lelijų, rugiagėlių ir rožių žiedai, simbolizuojantys Švč. Mergelę Mariją. Viduramžių ir Renesanso laikų drabužiai puošti evangelinėmis scenomis, bibliniais motyvais. Pilna Kristaus atvaizdų, tarp arkų rymo išsidėsčiusios apaštalų ir šventųjų figūros ištapytais veidais, rankų plaštakomis bei pėdomis. Kur ne kur ant drabužių ilsisi nuostabusis Dievo avinėlis. Tarsi pastoralė apie idilišką piemenų gyvenimą ir meilę. Tokia metalo ir šilko siūlais dygsniuota poezija.

Anot Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalių dėvėtų apdarų fragmentų neišliko, užtat galime pasigirti išsaugota itin gausia bažnytinių drabužių kolekcija, kurią daugiausia sudaro didikų dovanos. Istorinė liturginė tekstilė dažnai siuvinėta vienuolių, nes kartais regula reikalavo siuvinėti ir tai buvo tylos malda, o Vilniuje siuvinėtojų cecho nebuvo.

Šiandieniniai bažnytiniai apdarai daugiausia siūti vietinių siuvėjų pagal užsakymą. Šiuolaikiškesni baltos, raudonos, žalios, violetinės ir rausvos spalvų liturginiai drabužiai siuvinėti Berlyno vilna, puošti aukso spalvos plokštelėmis, perlais, cekinais bei aplikacijomis. Dėmesio vertas šiandieninis skoningas Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo mėgstamas arnotas, taip pat vyskupo augziliaro Arūno Poniškaičio liturginiai drabužiai, kun. Mozės Mitkevičiaus stulos, kurtos dizainerės Daivos Urbonavičiūtės, su įaustomis bitėmis, keistai primenančiomis dievo Cheprio numylėtinius – senovės Egipto šventuosius vabalus skarabėjus. Ir, žinoma, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II arnotas, vilkėtas per viešnagę Lietuvoje 1993 metais.

Apsidairau apstulbusi. Koks pritrenkiantis kontrastas tarp eksponuojamų puošnių gotikinių, auksu tviskančių baroko skulptūrinių reljefų, prancūziškų Liono šilkų, atlaso, aksomo, brokato ir altembaso su vadinamaisiais jonvabaliais – ištrauktomis plonytėmis auksinių siūliukų kilpelėmis, kurios žiba saulėje ir mirgėdamos sukuria reljefišką vaizdą, išblukusių dangaus spalvų šventinių liturginių drabužių didybės ir lankytojų dėvimų kasdienių drabužių. Mat, kaip sužinau iš gidės, per šv. Mišias vilkėdami liturginius drabužius kunigai tampa Kristaus ženklu, veikia in persona Christi, o ne tiesiog siekia patraukti dėmesį. Jų drabužiai skelbia džiaugsmą ir viltį. Daug šventinės baltos ir auksinės spalvos, simbolizuojančios tyrumą, nekaltumą, iškilmingumą, Dievo šlovę ir didybę. Senais laikais šis kontrastas akį rėžė dar labiau, nes paprasti žmonės dėvėjo pigias drobines drapanas, primenančias bulvių maišus.

Žvilgsnis užkliūva už dailių, šviesaus šilko, augaliniais motyvais siuvinėtų kažkurio Vilniaus vyskupo XVIII a. pabaigos batelių. Atrodo it modernios Pelenės svajonė, kuri realizavosi ir nutūpė ant pakylos už stiklo. Gausūs šedevrai nejučia primena kokią viduramžių laikų „Met Galą“. Juk čia eksponuojama nemirštanti klasika. O gal „Dolce ir Gabbana“ kolekciją, įkvėptą bažnytinio meno su užrašais „Fashion Sinner“ (mados nusidėjėlis) ir „Fashion Vocation“ (mados pašaukimas)? Čia keisčiausiu būdu susijungia dabartis ir praeitis, tai, kas šventa, ir tai, kas pasaulietiška, nes dažnai liturginiai drabužiai būdavo persiuvami iš didikų paveldėtų apdarų arba medžiagos, pargabentos iš Damasko.

Liturginė tekstilė gausiai išdabinta tikėjimo simboliais, perteikiančiais krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Bažnytiniai drabužiai ir patys reiškia pasiaukojančią kunigystę, Jėzaus kančią, gaubiančią malonę, kilnumą. Jais apsivilkęs Dievo tarnas šlovina Viešpatį kartu su angelais ir visais šventaisiais. Tačiau lankytojams retai pavyksta patiems atspėti paslėptas liturginių simbolių prasmes. Tad pravartu sudalyvauti kiekvieną pirmą mėnesio šeštadienį muziejaus organizuojamoje pusantros valandos trukmės ekskursijoje su gidu, kuris detaliai pasakoja apie meninių stilių kaitą, įvairias technikas, monogramas, atskleidžia spalvų reikšmes, išverčia simbolių kalbą.

Paroda ne veltui vadinasi „Siuvinėtas dangus“. Išeidama jaučiu sunkiai paaiškinamą paguodą, šventinį džiugesį, net lengvą euforiją. Pasak parodos kuratorės Ritos Pauliukevičiūtės, pavadinimas simbolizuoja dangaus puotą, nes liturginiai drabužiai čia, žemėje, tarsi danguje dalyvauja švenčiant Išganymo slėpinį. Paroda padeda lyg atsiplėšti nuo žemiškos plokštumos, pakelti akis dangop, pakilti mintimis artyn prie Dievo, čia ir dabar patirti amžinybės skonį ir apžvelgti panoramą, kupiną gražių, širdžiai mielų daiktų, žavingų atradimų, netikėtų nustebimų. Viskas čia byloja apie aukštąją krikščioniškąją kultūrą, apima pasididžiavimas taip pat ir savo šalies kultūra. Visuma keistai ramina kaip pašnekesiai apie amžinybę, anapusybę, transcendenciją.

Šiandien užsienyje ir Lietuvoje vis garsiau pasigirstant baimingiems balsams apie krikščioniškosios kultūros žlugimą, apie nedraugišką šių laikų pasaulio kultūrą tikintiesiems, ši paroda suteikia kartą per ketverius metus pasitaikančią galimybę atgauti prarastąją Dievo vaikų tapatybės dalį, prisiminti dangiškąjį Tėvą, nupūsti dulkes, nuvalyti laiko apnašas ir nuolaužas nuo to, kas amžina – krikščioniškųjų vertybių. Toks krikščioniškų vertybių reflektavimas ir prioritetų perdėliojimas atrodo labai prasmingas, ypač artėjančio popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą šviesoje. O netikintiesiems lankytojams – tai tiesiog unikali proga pasigrožėti neįkainojamu bažnytinės tekstilės paveldu.

Paroda veikia iki rugsėjo 15 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.