7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dėmesio nauda ir keblumai

Pokalbis apie menininkių kūrybos reprezentacijos ypatumus

Nr. 10 (1247), 2018-03-09
Dailė
Kristina Ališauskaitė, Tarp žvaigždžių. 2017 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Kristina Ališauskaitė, Tarp žvaigždžių. 2017 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Kovo 8-oji, #metoo, paskutinės parodos, tekstai ir įvykiai provokuoja paanalizuoti menininkių kūrybos reprezentacijos kontekstus. Taip pat ir faktas, kad Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, atidaroma paroda „Spyruoklės laiku“, sukurta iš menininkių kūrinių, priklausančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijai. Ta proga dailėtyrininkė Ugnė Bužinskaitė ir kalbasi su parodos kuratore Monika Krikštopaityte.

 

Paskutiniu metu moterų klausimas vėl suaktualėjo. Pastebima tendencija peržiūrėti muziejus, kolekcijas, dailės istoriją, pasitikrinant, kokia vertinga menininkių kūrybos dalis nustumta į šalį, pražiūrėta. Kaip vertinate Lietuvos situaciją?

Tiesa, ir galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje, būtent dailės srityje, nuveikta gana daug siekiant ugdyti lyčių galimybių disproporcijos suvokimą. Daugiausia šiuose baruose, niekas nesiginčys, nuveikė Laima Kreivytė. Ji dirbo visais frontais: ir kaip dailėtyrininkė, savo įtaigia kalba atverianti opius klausimus tekstuose, konferencijose, ekskursijose, ir kaip menininkė (su grupe Cooltūristės), inicijuojanti institucinę kritiką, ir kaip kuratorė, burianti reikšmingas ir tokiomis turinčias tapti menininkes, ir kaip dailės istorikė, atverianti ir įtvirtinanti menininkių įnašą (ryškiausias Marijos Teresės Rožanskaitės atvejis), ir kaip aktyvistė, išeinanti į platesnius kultūrinius barus (Vasario 17-osios deklaracija). Didžiuojuosi tuo, kad jai skirta Vyriausybės premija. Kreivytė dalyvavo rengiant beveik visas reikšmingiausias parodas, skirtas menininkių kūrybos propagavimui („Postidėja“, 2012, „Postidėja II. Atstatomieji darbai“, 2013, „Postidėja III. Plotas“, 2015, „Postidėja IV. Karas“, 2016, „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ su Benedetta Carpi de Resmini, 2017), moters sampratos kaitai („Moters laikas. Skulptūra ir kinas“, 2010, su Elona Lubyte ir Živile Pipinyte). Nepaminėsiu visko, nes tai nuosekli ir gausi veikla. Ir tik vieno žmogaus, o veikia ir daugiau jų.

 

Be jokios abejonės, Laima Kreivytė yra tikra įkvėpėja. Galbūt svarbu ir tai, kad Lietuvos menotyroje dominuoja dailėtyrininkės?

Tai svarbu. Galėtume pasilinksminti reikalaudamos, kad dailėtyra ar, pavyzdžiui, filologija būtų po lygiai atstovaujamos abiejų lyčių ir dirbtinai ten įterpti daugiau vyrų. Tačiau bent jau dabarties sąlygomis, jei kur nors nėra vyrų, vadinasi, jie ten nenori būti. Nes toji sritis nesolidi, nepiniginga. Kai tapyba ir dailėtyra buvo solidžios veiklos, moteris ten buvo išimtis. Linksmiausia, kad, noriu tikėti, šios sritys solidumą atgauna ir interesantų laukia pilnavertė konkurencija.

Labai džiaugiuosi, kad dėl dailės istorikių dominavimo meno istorija ir kritika anaiptol neatrodo nuskurdusi. Man neužtenka abiejų rankų ir kojų pirštų, kad išvardinčiau visas pasigėrėtinas profesionales, turiu tik vieną problemą – nežinau, nuo kurio rimto ir įtraukiančio naujai publikuoto tyrimo pradėti...

Bet grįžtant prie temos apie menininkių kūrybos vertės sampratą privalu paminėti Laimos Laučkaitės-Surgailienės studiją „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007), Ievos Burbaitės disertaciją ir parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ (2017), Giedrės Jankevičiūtės kuruotą parodą, tiriančią moterų įvaizdinimą, „Ne vien grožis“ (2012) ir panašių tikslų Ievos Dilytės kuruotą parodą iš LDM archyvų „Žvilgsnio galia“ (2007), Agnės Narušytės straipsnius apie fotografių darbus ir moteris fotografijoje, kai kuriuos Erikos Grigoravičienės tyrimo objektų pasirinkimus, sąmoningumą jaunų autorių publikacijose ir t.t.

 

Atrodo, nemažai nuveikta. Kam nors gali kilti abejonių, kad viskas pasakyta?

Manau, kad artėjam į pradžios pabaigą. Nors menininkės kasmet surengia reikšmingų parodų, svarbiausiose meno įvykiuose kol kas tik dailininkai. Menininkų poros, gavusios Nacionalinę premiją, rodo, kad diena, kai šią premiją gaus ar į Venecijos bienalę atstovauti šaliai važiuos dailininkė, galbūt irgi artėja. Bet mes dar ne ten. Gal šiemet?

Moterų kūrėjų renginiai sutinkami skeptiškai. Parodos be menininkų kritikuojamos, neva šie diskriminuojami. Jos būna svarbesnės autorėms ir žiūrovėms kaip solidarumo forma. Publika, tik spėju, gal net labiau mėgsta parodas, kur rodoma, kaip vyrai vaizdavo moteris, nes vieni jose grožisi, kiti piktinasi ir juokiasi. Dalis menininkių vengia feministinio konteksto, nes nori dėmesio kūriniams, kūrybai, o ne tam, kaip moteriai sunku būti kūrėja. Dalis jų bijo žodžio feminizmas, dalis tiesiog turi draugų tarp menininkų, kuriems to dėmesio trūksta lygiai taip pat, tik dėl kitų išvedžiojimų. Tačiau nepaisant psichologinio atstumo pokytis lyčių dinamikos klausimais tikrai yra.

 

Vieni vien menininkių kūrybos propagavimą sieja su uždarymu į getą, kiti iškelia kaip pozityviosios diskriminacijos forma daromą istorijos korekciją...

Dar kiti abejoja, ar tai nėra paprastas naudojimasis mada. Galbūt kur nors taip ir yra, tačiau negaliu to įžvelgti mūsų aplinkoje. Visi minėti judesiai gal ir nesukuria staigaus rezultato, bet ilgainiui keičia pažiūras. Jos akivaizdžiai keičiasi, tik lėtai. Nors gal išliks ilgiau.

Izoliavimusi moterų dailėje vadinčiau tada, jei būtų dalyvaujama vien tik dailininkių parodose. Tačiau gali būti, kad dėl mano minėtų priežasčių Akademijoje ateityje lyčių balanso siekėjams reikės ieškoti vyrų tapytojų, nes dabar jauniausioje kartoje vyrauja talentingos kūrėjos.

 

Jūsų kuruojamoje parodoje „Spyruoklės laiku“ – tik menininkių kūriniai. Pasiūlymas rengti ją išplaukė iš „Lewben Art Foundation“ iniciatyvos „Savas kambarys“, kur siekiama interpretuoti turimus menininkių kūrinius ir publikuoti šiuos tekstus įvairiuose leidiniuose, kad pasiektų platesnį skaitytojų ratą. Kaip apibūdintumėte šiuos veiksmus?

Ir paroda, ir vėliau pasirodysiantis leidinys, kur bus įtrauktos interpretacijos, nuo visų parodų, kurias minėjau, skiriasi vienu esminiu dalyku – tai yra anksčiau įvardinto šviečiamojo darbo pasekmė. Fondas ima rodyti atsakingumą ir sąmoningumą lyčių klausimais ir stengiasi įvesti korekcijas! Tai yra pasiekimas, kuris turi tapti norma. Kai nebereiks tyčia „tonizuoti“ menininkių matomumo, jų bus pilna svarbiose bendrose parodose, tik tada tokios parodos nebeturės prasmės.

Paprastai, norint nurodyti autoriaus svarbą, gyvenimo aprašymuose pažymima, kas yra įsigijęs jų kūrinių. „Lewben Art Foundation“ jau yra tapęs vienu iš tokių svarių argumentų, kad esi vertingas. Todėl jei Fondas (ar kita svarbi institucija) rodo kūrinius, jis pakartotinai įtvirtina vertę. Todėl „Spyruoklės laiku“, net jei būtų visai netikusi kaip paroda, yra vertingas dokumentas autorėms, kad jų darbai ne tik įsigyti (kas ten žino dėl kokių priežasčių...), bet ir rodomi, jais puikuojamasi. Beje, kiekvieno visuotinio turto turėtojo pareiga yra leisti kitiems pasidžiaugti.

Parodos neformulavau kaip feministinės politine prasme, nes rinkinys šia linkme kryptingai kaupiamas nebuvo, bet jame apstu labai gerų kūrinių, kurie būtinai turi susitikti su žiūrovais. Pamačiau progą parodai, kurioje gali atsiskleisti kūrėjų galia. Troškau tą galią išryškinti.

Man rūpėjo, kaip sklandžiai ir patraukliai sudėlioti pasakojimą, kad žiūrovui paroda būtų nuotykis, kad jaustųsi tarsi pažiūrėjęs filmą. T.y. patirtų spektrą intensyvių (tarp jų ir gero meno) patyrimų. Taip atsirado trys dalys: atidėjimas (suspense), veiksmas ir atomazga. Norisi, kad žiūrovai rastų sau patinkančius kūrinius ir pasidomėtų kita tos autorės kūryba. Taip pat manau, kad salėje, skirtoje veiksmui, žlugs visos vydūniškos vizijos apie prigimtinį moterų švelnumą, pasirodys, kad įtampos ir jų iškrovos veikia visus, kartais net trikdančiai. Kai kurie šaunūs kūriniai turėjo kitų planų, bet džiaugiuosi, kad jie užimti.

 

Kaip išsirinkot parodos pavadinimą?

Peržiūrėjusi kolekciją ir turėdama omenyje lyčių klausimų kontekstą, visur įžvelgiau įtampos (suspaustos ir neprognozuojamai galinčios išsprūsti) motyvą. Jį man geriausiai įvaizdino Kristinos Ališauskaitės tapybos darbas „Tarp žvaigždžių“ (2017), kur vaizduojamas fontanas. Vandens čiurkšlės srovena prie pat dugno, bet tu gerai žinai, kad galinga srovė gali bet kada iššauti, kad tai ne status quo, o įtemptas momentas, nors atrodo, kad nieko nevyksta. Tada ir pradėjau galvoti apie filmo struktūrą. Ir ne romantinės komedijos, o klasikinio siaubo ar trilerio, kur dėmesį kausto laukimas, nežinia, nuojauta. Lauki išsigandimo akimirkos, nes ji maloni gyvumu ir stiprumu. Man atrodo, kad ir moterų temose yra tas suslėgto laiko ritmas. To paties efekto yra ir kasdienybėje: įtampa kaupiasi, kol ko nors negali, atidedi (nes augini vaiką, nes reikia pabaigti kitą darbą ir t.t.), o po to šauni. Linkiu visiems maloniai nustebti.

Paroda veikia iki balandžio 22 d.

M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.

 

Kristina Ališauskaitė, Tarp žvaigždžių. 2017 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Kristina Ališauskaitė, Tarp žvaigždžių. 2017 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Andrea Joyce Heimer, Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka. 2016 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Andrea Joyce Heimer, Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka. 2016 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Kazė Zimblytė, be pavadinimo. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Kazė Zimblytė, be pavadinimo. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Olandiškos istorijos“. 2013 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Olandiškos istorijos“. 2013 m. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.
Ekspozicijos vaizdas. U. Bužinskaitės nuotr.