Tapybos enfant terrible

Rimvidą Jankauską-Kampą (1957–1993) ne man pirmam norisi vadinti Lietuvos modernios tapybos enfant terrible. Tiek dėl bohemiško, netgi destruktyvaus gyvenimo būdo, tiek dėl gaivališkos, visus tuometinius kanonus laužančios kūrybos, kuri dėmesį prikausto ekspresyviais, nesuvaržytais potėpiais, grynų ir sodrių spalvų pliūpsniais bei masyviais darbų formatais. Menininko reikšmę Lietuvos tapybos laukui yra pagrįstai įvertinusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Kampas vienas pirmųjų ėmė naudoti tokią šiuolaikišką, atvirą spalvą, agresyvesnį tapymo būdą. O taip stipriai – pats pirmas. Ir tai, be abejonės, išlaisvino kitus.“ (Rūta Marcinkevičiūtė, „Pasaulis – juodosios Kampo saulės šviesoje“, www.kamane.lt)

Šiandien šis enfant terrible, kurio paroda veikia M. Žilinsko dailės galerijoje, jau yra įrašytas į Lietuvos modernios tapybos klasikų gretas. Jo darbų yra įsigijęs ne vienas Lietuvos muziejus (M.K. Čiurlionio, Mo muziejus ir kt.), pavienių darbų reprodukcijos publikuotos svarbiausiuose Lietuvos dailei skirtuose leidiniuose, o 2010 m. išleistas gana išsamiai menininko kūrybą pristatantis albumas. Tiesa, solidžių Rimvido Jankausko-Kampo parodų iki šiol būta nedaug. Paminėtina – 2006-aisiais vykusi Vilniaus rotušėje. Todėl džiugu, kad po 24 metų pertraukos M. K. Čiurlionio muziejus ryžosi pristatyti retrospektyvinę Kampo parodą Kaune, skirtą jo 60-osioms gimimo metinėms.

Apie klasiką, ypač tokį, kuris apipintas legendomis, mistifikuotas ir netgi šlovintas, rašyti nelengva. Tuo labiau kad mano santykis su šio menininko kūryba gana prieštaringas. Manau, kad Kampo kūrybiniame kelyje būta ir neįtikėtinų aukštumų, ir ne visada vykusių ieškojimų. Kitaip tariant, dalis kūrinių atima žadą savo meistryste ir įtaigumu, bet nemaža dalis atrodo pernelyg chaotiški, išbarstyti, ne iki galo suvaldyti.

Sakyčiau, kritiškesnio, blaivesnio žvilgsnio į Kampo kūrybą spaudoje trūksta. Apie ne visada sėkmingus Kampo kūrybinius ieškojimus viešai yra kalbėjusi gal tik jo bičiulė ir kolegė, tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. O juk natūralu, kad ne visi kūriniai menininkui vienodai gerai pavyksta. Paprasčiausiai daugelis menininkų mažiau vykusių savo darbų viešumoje niekuomet nerodo, o Kampo atveju, panašu, norima parodyti viską, ką buvo įmanoma rasti, nes jo kūrybinis kelias buvo itin trumpas (truko vos šešerius metus), o ir kūrinių išliko santykinai nedaug.

M. Žilinsko dailės galerijoje veikiančioje parodoje (kuratorė – Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė) labai įvairūs darbai išeksponuoti apgalvotai, taip, kad labiausiai dėmesį atkreiptų geriausieji. Čia pirmiausia prieš akis tolumoje atsiveria, ko gero, stipriausias Kampo kūrinys, jo magnum opus – „Juodoji saulė“. Toje pačioje kamerinėje salėje greta kabo ir kiti didelio formato, ne mažiau įtaigūs kūriniai – „Nukryžiuota obelis“, „Ir pabaiga“, „Vakarai Ventės rage“, mažesnio formato „Juodosios saulės“ versija. Na, o didžiojoje salėje ryškiausiai išsiskiria itin paveikus ir vienas mano mėgstamiausių Kampo tapybos darbų – „Good-bye sinagoga“. Šalia jo kabo kiti, tiesa, atlikimu ir vizualiu įspūdžiu šiek tiek mažiau paveikūs darbai, taip pat inspiruoti apleistos sinagogos Kaune, kurioje, beje, Kampas kurį laiką gyveno ir kūrė. Minėtuose darbuose dominuoja mėlyna spalva, simboliškai įprasminanti žydiškąją kultūrą bei įkūnijanti tuometinio Kampo gyvenimo laikotarpio egzistencines patirtis.

Apžvelgus visus pirmo aukšto ekspozicinėse salėse eksponuojamus Kampo brandžiojo laikotarpio darbus, akivaizdu, kad menininkas balansavo tarp figūrinio ekspresionizmo ir grynosios abstrakcijos. Tačiau daugelį darbų sunku priskirti vien kuriai nors iš šių grupių. Tarkime, ne viename kūrinyje, sprendžiant iš pavadinimų, inspiruotame įvairių gamtos reiškinių ar motyvų, jokių apčiuopiamų tikrovės pavidalų neišvysime. Todėl panašu, kad menininkui rūpėjo ne pavaizduoti, o perteikti vieno ar kito tikrovės reiškinio sukeltą būseną ar, atspirties tašku pasirinkus tam tikrus tikrovės fragmentus, išlaisvinti vidines įtampas ir prieštaravimus.

Tarpine grandimi tarp figūratyvinių ir grynosios abstrakcijos kūrinių galėtume laikyti ir Kampo nutapytus lieptelius. Jų parodoje – ne vienas. Atrodo, lyg vaduodamasis iš figūrinės tapybos pančių menininkas dar kurį laiką ieškojo motyvų daiktiškoje tikrovėje, tačiau tokių, kurie atitiktų jo naują plastinę raišką. Tad taip, kaip Vincento van Gogo banguotus, lenktus potėpius tobulai atitiko kipariso medžiai, taip Kampo plokštiems, veržliems, vietomis susikertantiems potėpiams puikiai tiko vizuali medinio tiltelio struktūra. Panašus motyvas, tiesa, ne lieptelio, o tilto, Kampą domino ir studijų laikais. Trečiame galerijos aukšte eksponuojamas 1983 m. sukurtas „Lorkos tiltas“, lyginamas su liepteliais, nutapytais jau atgavus Nepriklausomybę, vaizdžiai atveria, kuriuo keliu nuėjo Kampas, bandydamas save „išgryninti“.

Trečio galerijos aukšto salėse eksponuojami ir kiti studijų metais sukurti Kampo kūriniai. Ne tik pagal tuomet privalomus socrealizmo kanonus sukurta tapyba, bet ir originalesni darbeliai, paveikti įvairių modernizmo srovių: fovizmo, postimpresionizmo, metafizinės tapybos. Be tapybos kūrinių taip pat eksponuojami ir menininko piešiniai, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, dienoraščio pobūdžio užrašai bei laiškai artimiesiems, padedantys geriau suprasti Kampo kūrybinius užmojus.

Galiausiai įdomu paspėlioti, kaip Rimvido Jankausko-Kampo kūrybą priims jaunoji žiūrovų karta. Galbūt vieniems ji atrodys atstumianti dėl pernelyg agresyvaus, nenudailinto tapymo būdo, kitus ji sužavės gaivališka jėga ir nesuvaržytos laisvės pojūčiu. Vis dėlto visi, susipažinę su 10-ojo dešimtmečio politine ir kultūrine situacija, sutiks, jog kūrybine drąsa Kampas toli pralenkė tuometinius tapybos lauke dirbusius kūrėjus. O tai, jog Kampo kūrybinis proveržis sutapo su Nepriklausomybės pradžia, ateityje, manau, suteiks jo kūrybai tik dar daugiau reikšmės.

Paroda veikia iki kovo 4 d.

M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.