Zeitgeist paieškos atspindžiuose

Lietuvių patarlė „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu“ nėra laužta iš piršto. Tapatybė, kuriama per kitą, egzistavo visada – „nesvarbu, ar tai platoniškasis dalyvavimas idėjose, aristoteliškasis veikimas agoroje, ar tiesiog gyvenimas, peršviečiamas Dievo ir jo įgaliotinės žemėje – tikybos, visa skleidžiasi Kitame“ [1]. Nuo  seno žmogus ieškojo dvasinių, kūrybinių, socialinių impulsų per gamtą, Dievą, na, o postmodernioje ir nuolat skubančioje visuomenėje nusigręžė nuo pastarųjų į vartotojišką naujųjų medijų kultūrą. Informacinės visuomenės diskurse neretai savęs formavimas (savęs vertinimas), priklausantis nuo kitų suvokėjų, yra traktuojamas pozityvistiškai, pateikiant tai kaip natūraliai besirutuliojantį procesą, vedantį savianalizės link, arba neigiamai, kaip konstruktyvistinė tapatybės identiteto deformacija, dekonstrukcija.

Šiame tekste, remiantis Valdos Verikaitės konceptualia garso ir stiklo kompozicija „Ikona“, eksponuota „Vitrum Balticum. Pinklės“ parodoje „Naujos istorijos“, bus apžvelgtos postmodernios tapatybės formavimosi per kitą problemos ir jų pateikimas ar ignoravimas. V. Verikaitės meno kūrinys suvokiamas kaip šių dienų visuomenės ir jos požiūrio atspindys, nusakantis autorės, o tuo pačiu ir visuomenės pozicijos pasirinkimą.

Šių laikų vaidmens – savojo aš – konstravimui turėjo įtakos postmodernią visuomenę paveikusi postruktūralizmo vientiso ir sau tapataus subjekto kritika, kuri neigia stabilaus suvokėjo požiūrį į save ir aplinkinius bei siūlo nuolat permąstyti savo tapatumą, atsigręžiant į kitą. Teorija teigia, jog būtent santykyje su kitu yra identifikuojama ir apibrėžiama asmenybė, išskiriami jos individualūs bruožai, autentiškumas.

Valda Verikaitė, „Ikona", nuotr. V. Vaičiūnaitės

Tačiau šios koncepcijos reiškinys virtualioje realybėje įgauna kiek kitokią raišką – einama link įvaizdžių formavimo, stereotipų, o ne individualumo link.  B. J. Waltheris pastebi, jog pagrindinę nuotrauką socialiniuose tinkluose vartotojai renkasi itin apgalvotai, nes kiti vartotojai vertina asmens patrauklumą ir charakterio savybes būtent per jo nuotrauką [2]. Tai įrodo, kad kiekvieną kartą nuotraukas keliant į socialinius tinklus kuriamas toks įvaizdis, kokio yra pageidaujama. Tokia asmens tapatybės fikcija, prasilenkianti su tikruoju aš, kuria susiskaldžiusios tapatybės sampratą. Vartotojas, veikiamas kitų suvokėjų ir aktyvių formuotojų kelia sau vis kitus reikalavimus. Kadangi kiekvienas dalyvaujantis šiame procese įdeda savojo aš, dėl prigimtinio subjektyvumo pateikia tik aptariamojo asmens vaizdo interpretaciją, kurdami jam įvaizdį – stereotipą, kaip turėtų atrodyti. Visa tai sudaro formuojamo asmens problemą – nepavyksta savęs matyti kaip išbaigto asmens, įsigali identiteto fragmentizmas, išskaidymas, susikuria tapatumo problema ir stereotipai, kurie žmogų pateikia ne kaip asmenybę, o skaitomą ženklą.

Prigimtinis žmonių subjektyvumas, stereotipų raiška perteikiami Valdos Verikaitės kūrinyje „Ikona“. Jame pristatomos penkios skirtingų žmonių istorijos, nusakančios vaizduojamąjį asmenį per jo socialiniuose tinkluose pateiktas nuotraukas. Pirmoje kompozicijos dalyje – išmanusis telefonas (laidininkas) ir ausinės, pro kurias girdime, kaip remiantis vaizdinėmis priemonėmis – įvaizdžiais – yra pateikiamos suvokėjų interpretacijos. Antroji kompozicijos dalis – penki veidrodžiai su išraižytais portretų kontūrų reljefais, formuojantys objekto individualumą ir tuo pačiu įsikišimą priešais pasirodžius stebėtojui/suvokėjui, kuris įsiterpia ir prideda vaizduojamo asmens savąją interpretaciją. Pažvelkime į šią V. Verikaitės „Ikonos“ interpretaciją ir paieškokime zeitgeist apraiškų, nusakančių šių dienų požiūrį ir visuomenės santykį su virtualia realybe bei jos problemomis.

Laikmečio atspindys: interteksualus, aktualus, tačiau nekritiškas

Menininkė pasirinko gana tradicinį savęs formavimo įrankį – veidrodį, kuris dėl savo medžiagiškumo savybių tapo iškreiptos realybės metafora. Veidrodyje galima rasti panašumų į Platono olos alegorijos kuriamus šešėlius ir tikrųjų daiktų atspindžius. Asmuo, į kurį žvelgiame, yra tik tikrosios asmenybės atspindys mūsų suvokimo procese. Toks intertekstualumas (būdingas postmoderniai visuomenei) tarsi naujai perrašo istoriją, aktualizuoja ją. Veidrodžiai simbolizuoja skaitmeninių įrenginių ekranus. Vaizdinys veidrodyje yra virtualus stovinčiojo priešais jo atžvilgiu. Charleso Cooley veidrodinis aš atspindys ir Jacques‘o Lacano veidrodis tampa tomis medijomis, per kurias pažįstame, jos iškraipo realybę: ,,atvaizdas atlieka ne tiek savęs atpažinimo, kiek klaidingo pažinimo funkciją“ [3]. Klaidingo pažinimo funkcija... Ar pavaizduojant veidrodžius kaip postmodernias citatas iš senųjų filosofų tekstų pati tema vis dar lieka aktuali, ar ši aktualizuojasi tik tada, kuomet tampa kritiškai svarbia? Dažniausiai analizuojant asmens tapatybės, identiteto formavimo ir jo autentiškumo temas yra susiduriama su kritika jos atžvilgiu. Tačiau čia kalbant apie kritiką, „Ikona“ lieka neutrali, tvarkingai nugludinta, išdailinta. Be jokių šauktukų ir manifestų – menininkė savo pozicijos, bent jau akivaizdžios, nepateikia. Kad ir kaip estetiškai autorė perteikė riboto pažinimo idėją, visgi kūrinį pavertė tik šių dienų virtualios realybės atspindžiu, o ne erdve, skirta  diskusijoms.

Valda Verikaitė, „Ikona", nuotr. V. Vaičiūnaitės

Laiko dvasią atliepiančio kūrinio problemos

Kūrinio tariamas aktualumas pasireiškia tik tiek, kiek yra atpažįstamas: tai yra, ką vaizduoja – („Ikonos“ atveju – virtualios realybės keliamą pažinumo fikciją) ir kaip (naudojant modernias technologijas – stiklas virsta modernios visuomenės ženklu). Veidrodžio kaip suvokėjo ego stiprinimo pasirinkimas būtų įtaigus, jei būtų sukuriama suvokėjo ir kūrinio atskirtis, o ne tapatinamasis su ja. Marshallas McLuhanas pagal juslių, dalyvaujančių percepcijoje, mastą bei medijų vartotojų sąmonės užvaldymo gebą visas medijas suskirstė į karštas ir šaltas [4]. Šio kūrinio garso įrašas, kaip ir filmas, įtraukia savo istorija, užliūliuoja, ir čia suvokėjas susitapatina su objektu. Ši šaltoji medija neleidžia įsijungti suvokėjo kritiškai sąmonei, suvokėjas tampa žaidimo-manipuliacijos „aktualumas vardan aktualumo“ proceso dalyviu. Vartotojų kultūroje jau įprasta realybę sieti su virtualybe, todėl priėjus prie šio kūrinio nutrinama galimybės riba kritiškai vertinti pateiktą šių dienų atspindį, o tuo labiau spręsti problemas.

Visuomenės požiūris į virtualios realybės pažinumą

Šio kūrinio kritiškas neutralumas nusako dabartinės visuomenės reakciją į naujųjų medijų kultūrą ir neatsiejamą aš ir kitas sąveiką, bei su jomis susijusias problemas: įvaizdžių kūrimą, stereotipų formavimą bei asmenybės identifikavimą. Šios problemos priimamos kaip natūralus modernios visuomenės tobulėjimo reiškinio atspindys – pasekmė, kuri nėra kritikuojama, o šiek tiek mistifikuojama, tarsi nuo žmogaus nepriklausantis dalykas. Tai reiškiasi arba nesąmoningai, kuomet šių dienų vartotojas dėl zeitgeist  modernumo, šiuolaikiškumo aspekto visada save vertina teigiamai (tikima nuolatiniu progresu) ir tik praėjus kuriam laikui atsigręžiama ir kritiškiau permąstoma. Arba autorė sąmoningai apeliuoja į virtualią realybę, kurdama fikciją, manipuliaciją, siekdama aktualumo ir patrauklumo virtualios popkultūros kontekste. Matyt, pastarasis ir tiktų šių dienų „Ikonai“.

Valda Verikaitė, „Ikona", nuotr. V. Vaičiūnaitės

Ir pabaigai. Valdos Verikaitės kūrinys – dar viena puiki vieta pasidaryti asmenukę.