7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Saulenė Žardalevičiūtė
Nr. 36 (1230), 2017-11-03
Dailė
Jenny Kagan, „Didžioji akcija", nuotr. M. Krikštopaitytės
Jenny Kagan, „Didžioji akcija", nuotr. M. Krikštopaitytės

Laukdama kelių, nors ir nereikalingų, bet jau nuskanuotų prekių, išgirstu klausimą „reikia maišelio?“. Neplanavau daug pirkti, o ir šiaip maišelių niekada neperku – gyvenu ekologiškai, todėl maišelio pasiėmusi neturiu ir  šį kartą sutinku vieną paimti. Pardavėja atplėšia jį nuo krūvos vienodų maišų ir paduoda man. Pastebiu raides ant jo, tačiau nebeturiu laiko skaitinėti. Namie pažiūrėsiu.

„3 876-as iš 17 200. Į dešinę. 1941 10 28. Didžioji akcija,“ – perskaitau namuose ir stabteliu. Esu girdėjusi, kaip apie šią istoriją kalbėjosi močiutė su draugėmis, tačiau niekada neradau laiko paklausyti. Buvau per daug užsiėmusi savo problemomis, kad dar gilinčiausi į kitų. „Po Didžiosios akcijos, mūsų namelyje atsirado daugiau vietos. Nieko nesupratome. Manėme, kad mums pasisekė“.

Apie poreikį išgirsti, klausyti ir suprasti atmintį kalba ir vienuoliktoji Kauno Bienalė. Parodoje „Yra ir nėra“, kuruotoje Paulinos Pukytės, atminties (ne)paminklai kalba apie skaudžius, tačiau vertus prisiminimų įvykius ir gyventojus. Jie išmėtyti mieste – reikšmingose, bet pamirštose vietose. Paminklai statomi istorinėms asmenybėms, įvykiams ir tam, apie ką reikėtų kalbėti. Šioje bienalėje galima sužinoti naujų istorijų apie namą, kurį dauguma kas dieną praeina Laisvės alėjoje, apie aikštę, prie kurios vakare, skubėdami į Vilijos baseiną, pasistato mašiną. Išgirsti skaičius, reiškiančius košmarą laukiantiems traukinio geležinkelio stotyje. „Ir jie skirstė žmones į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę.“

Toks yra ir Jenny Kagan kūrinys „Didžioji akcija“. Tai atminties kūrinys, skirtas gydyti ir gaivinti prisiminimus, kurie yra visiškai ištrinti. Kaune, Vilijampolėje, karo metais buvo getas. 1941 metų spalio 27 dieną visi geto žydai sužinojo, jog kitą dieną, šeštą valandą ryto jie visi turės susirinkti į Demokratų aikštę – vyks gyventojų surašymas. Jei vokiečiai ką nors ras namuose – sušaudys vietoje. Tai buvo pavadinta Didžiąja akcija. Taip nuo keturių ryto gete girdėjosi žingsniai, o pilka minia slinko link aikštės. Spalio 28 dienos šeštą ryto aikštėje nežinia ko laukė beveik 20 000 žydų. Tuomet prasidėjo žmonių skirstymas į kairę arba į dešinę. Į dešinę kvietė stipresnius, sveikus, pajėgius dirbti. „Toje grupėje, žinoma, nebuvo vaikų.“ Į kairę kvietė nedirbančius, sunkiai judančius, sergančius. Anūkai dengė senelius, paaugliai bandė atrodyti vyresni, o esesininkas Rauka piršto mostu skirstė likimus tarsi skaistykloje. Tą dieną beveik 10 000 žydų neteko vilties. O kitą dieną jie pėstute ėjo iki IX forto, iš kurio gete likę žydai girdėjo tik šūvius.

Menininkės Jenny Kagan tėvai buvo tie laimingieji, kurie pateko į dešinę pusę. O po kiek laiko, lemtingą spalio 28 dieną, jiems gimė Jenny. Dabar ji kalba apie akciją, apie kurią vietiniai yra mažai girdėję arba išvis negirdėję. Surengusi užsiėmimus su Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos mokiniais ji sužinojo, jog dauguma vaikų gyvena toje pačioje aikštėje esančiuose daugiabučiuose arba visai netoli aikštės, tačiau nėra girdėję nieko apie Didžiąją akciją. Vaikai prisidėjo prie šio kūrinio kūrimo, ranka rašydami skaičius ant baltų maišelių. Viduryje didelėmis raidėmis parašyta „į dešinę“ arba „į kairę“. Jau be ašarų akyse Jenny Kagan vaikams pasakoja ir pasakoja skaudžiausią savo gyvenimo istoriją. Jie klauso ir rašo skaičius mokykloje, o vieną dieną tėvams namo parnešus paprastą maišelį galbūt jie tars: „Žinau šią istoriją, mama, tėti, ar žinot, kas ta Didžioji akcija?“ Ir gal taip ištrinti įvykiai vėl įsirašys į atmintį. „Kai vokietis nusisuko, aš patraukiau savo močiutę į dešinę, šalia savęs.“

Jenny Kagan, „Didžioji akcija", interaktyvus šaltinis bienale.lt /2017/didziojiakcija/ (tinklalapyje publikuoti video pasakojimai)

Maišelį gavau parduotuvėje „Aibė“, esančioje toje pačioje Demokratų aikštėje. Vidurdienį išėjusi pavedžioti šunį pasukau aikštės link. Norėjosi pamatyti ją kitomis akimis. Išgirdus, atsiminus. Ėjau link aikštės duobėtais šaligatviais, prisimindama pasakojimus apie žingsnius nuo keturių ryto. Aikštė buvo beveik tuščia – tik keli automobiliai prie mokyklos ir mėlynas autobusiukas prie parduotuvės. Iš būrelio žmonių, stovėjusių ant šaligatvio, vienas žengė keletą žingsnių į priekį. Atsivertė knygutę. Atsisuko į tuščią aikštę... ir uždainavo jidiš kalba. Šiurpas nukrėtė kūną, o dainininko balsas skrodė kiaurai namus, stovinčius aplink, ardė užmaršties šydą ir mintyse prikėlė tuos tūkstančius žmonių aikštėje. „Gyventojai patys ėjo į savo laidotuves“.

Tai dar vienas Kauno bienalės (ne)paminklas, skirtas šios vietos atminčiai. Paulinos Pukytės projektas „Vidurdienį Demokratų aikštėje“, vykdomas kartu su VDU Muzikos akademijos dainininkais. Kas dieną aikštėje lygiai 12 valandą dienos dainininkas sudainuoja dvi dainas. Dainos graudžios, atliekamos jidiš kalba ir verčiančios patirti tarsi iš filmo iškirptą kadrą. Patirtis gilesnė už bet kokio monumento daromą įspūdį. Balsas lieka mintyse ir atrodo, nenori jo pamiršti.

Kaip ir nenori pamiršti tos istorijos. Tiksliau, beveik 20 000 istorijų. Einu tolyn nuo aikštės. Ir nenoriu prarasti tų atsiminimų, kuriuos ką tik sukūriau. Bet mano realybė jau kitokia. Dainininkų balsus iš galvos išstumia skambučiai, namuose grojanti mėgstamos muzikos plokštelė. Sukurtus vaizdus eliminuoja vakare žiūrėtas dokumentinis filmas apie sveikatai žalingus produktus. Ir aš nebenoriu galvoti apie didžiules nacijų problemas, nes turiu tiek daug savo problemų. Kol skaitau apie menininkės intenciją, ji atrodo tiesiog nuostabi. Visgi galiausiai man baigiasi suyrantys šiukšlių maišeliai, tad pasilikusi prisiminimus, įkloju Didžiosios akcijos maišelį į šiukšlinę. Nes tai tik maišelis. Jis kartu su daina įstringa atmintyje. Toje, iš kurios traukiama ta svarbių progų informacija, nacionalinių švenčių, minėjimų datos ir pasakojimai, trėmimų istorijos, genocido skaičiai. Uždarau tą skyrelį ir palieku. Bent jau iki Visų Šventųjų dienos, kuomet galbūt uždegsiu atskirą žvakelę už šią istoriją. Galvoju – istorijos nepamiršiu, tai atminties paminklas.

Jenny Kagan, „Didžioji akcija", nuotr. M. Krikštopaitytės
Jenny Kagan, „Didžioji akcija", nuotr. M. Krikštopaitytės
Jenny Kagan, „Didžioji akcija", šaltinis: bienale.lt
Jenny Kagan, „Didžioji akcija", šaltinis: bienale.lt