7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Piešti be galo

Jurga Šarapova
Nr. 26 (1220), 2017-06-30
Dailė
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.

Kas yra rašymas? Neprisimenu, kaip pirmą kartą susidūriau su piešimu, bet gerai įstrigo ankstyvosios rašymo patirtys: tobulas sąsiuvinys už dvi kapeikas, ir aš su savo liejančiu parkeriu bei kreivomis raidėmis. Puslapis pats gražiausias, kol aš neprisiliečiau – nuostabios linijų grotelės ir paraštė. Gražios yra spaudos raidės – jos vienodos. Mano gi – kiekviena kitokia. Kada žmonės pradėjo gaminti tuos vienodus, visiškai vienodus daiktus ir kas tie pirmieji visiškai vienodi daiktai? Raidės spaustuvėje, smeigtukai, pinigai... Ir kas sugalvojo, kad visos sagos marškiniuose turi būti vienodos... O gamtoje nėra dviejų tokių pačių viščiukų, dviejų tokių pačių spyglių, lapų, žmonių.

 

Ir aš noriu taip „rašyti“ – nenoriu pasakoti jokių istorijų, serialų ar komiksų, noriu rašyti visada tą patį ir niekada nekartoti ženklų, nes nėra dviejų vienodų žmogelių, meškų, zuikių. Nėra išankstinio plano. Visada žinau, kad jis yra – taip veikia žmogaus protas, bet aš stengiuosi pradėti anksčiau, nei kontroliuojanti asmenybės dalis garsiai artikuluoja savo „planą“. Antraip, reikalas yra žlugęs. Jeigu nepavyksta plano „pamiršti“, akivaizdu, kad pasirodys „mitologinių tėvų“ ženklai. Čia atėjau iki tos pasakojimo vietos, kur ketinu smalsesniam žiūrovui pasiūlyti porą „raktų“ – ką galima rasti ir kaip maždaug galima rūšiuoti motyvus, pasirodančius mano darbuose – tekstilėje ir piešiniuose.

 

Gyveno kartą vaikas normalioje šeimoje, namuose. Ir štai jis užaugo. Bet kažkodėl tie namai pasidarė nebe jo. Jie jam davė viską, išmokė ir visko primokė, ir vis tiek štai viskas kaip ir ne jo... Taip yra su „meno“ mokymusi – kažkokiu momentu tu nebeturi ženklų – jie visi juk ne tavo. Jie protėvių ir tėvų, sąlygine prasme, žinoma.

 

Tai štai vienas toks „raktukas“ mano darbams yra vadinamasis „mitologinių tėvų“ motyvu. Jo laukas turi savo dalis: kevalo-lukšto-šablono aspektą ir „protėvio“ – šiek tiek laukinio juokingo žmogelio, palaiminimą – taip sau jį vadinu. Tad audžiu žmogelius – metimas ploniausias, lininis, 5 metmenys į pusę centimetro. Ant 12 metmenų išaudžiu žmogelio išklotinę, o paskui susiuvu: prisiuvu delniukus, pėdas ir dar ką nors, jei trūksta. Dažniausiai „papus“.

 

Noriu pasiūti po vieną kiekvienam pasaulyje gyvenusiam žmogui, noriu pasiūti po vieną milijonams žmonių kurie „gyvena“ manyje. Man negana galvoti, kad yra sąmonė, pasąmonė ir dar kažkas – manau, kad manyje visko daug daugiau. Esu pasiuvusi iš tų labai „gyvų“ žmogelių kelis labai „negyvus“ kevalus, nes būtent taip su jais elgiasi visokie totalitariniai režimai – su jų gyvenimais taip padarė ne kartą.

 

Noriu piešti kiekvieną piešinį tarsi pieštų visiškai kitas žmogus. Čia ateinam prie kito „rakto“ – vadinu jį „žemės darbais“. Tai reiškia, kad svarbu dirbti kasdien, dirbti visada: kasti, ravėti, sodinti, laukti, džiovinti, laistyti, kasti visokius griovius, pamatus, iškasenas, akmenis, griauti, rauti ir t.t. savo sielos soduose ir kūrybos baruose. Kokie „žemės darbų“ rakto poliai? Piešiniai su daug monotoniškų vienodų dalykų – tai labai meditatyvu ir „sublimuota“. Kitas polius – piešiniai – neurogramos. Jie atrodo chaotiški ir neramūs, bet, mano akimis, tai daug meditatyviau už sublimaciją ir daug sunkiau. Čia vidinės kontrolierės stengiasi būti švelnios maksimaliai, tai vyksta toliausiai nuo teismo. Nerangumas, naivumas, nenušlifuoti „rytmetiniai“ piešiniai su sekundiniais impulsais ir sapnų „proto“ atšvaitais – tokia siekiamybė, idealas. Homunkulų, šaknies, šakų, gurvuolių, gniūžčių pradeda „ateiti“ paskutiniu metu iš piešinių į tekstilinius darbus – labai laukiamas atėjimas.

 

Jurgos Šarapovos paroda „Barelina“ birželio 30–liepos 22 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“. Autorė galerijoje pasakos apie kūrinius liepos 7, 14, 21 d. (penktadieniais), 12–14 val.

Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, piešinys. 2016–2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jurga Šarapova, kūrinio fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.