Kitoks pliažas

Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros. Eksponuojamos nuotraukos leidžia gilintis į skirtingas pliažo apibrėžtis ir jas atskleidžiančias autorių kūrybos strategijas. Taip pat nepamirštama gera atmosfera, kurioje susipina skirtingi žiūrovo įspūdžiai ir požiūriai, ironija ir idilė. Viena vertus, kuriama žaisminga nuotaika, kita vertus, per ją siekiama išryškinti rimtas socialines, egzistencines ar individualias problemas, sukuriančias stiprią ekspoziciją.

Parodoje pristatoma vienuolikos autorių kūryba: Massimo Vitali, Kirillo Golovchenko, Tado Černiausko, Turi Calafato, Celine Diais, Martono Kallai, Krzysztofo Racoño, Bertos Tilmantaitės, Emily Wabitscho, Jashimo Salamo ir Françoiso Marmiono. Darbai konstruoja atskirus pasakojimus arba siekia ieškoti ryšių tarp kitų fotografijų. Suprantama, kad nesusikoncentruojama vien tik į „pliažo“ semantiką, o išryškinami autorių kūrybos skirtumai priverčian žiūrovus prie fotografijų stabtelėti kiek ilgiau. Įdomu tai, kad parodoje išlieka subtili riba tarp edukacijos ir meno, tarp provokacijos ir visuomenės kritikos. 

Tarp T. Černiausko, K. Golovchenko ir M. Vitalio parodoje išryškėja akivaizdūs kūrybos panašumai, leidžiantys kurti stiprų įspūdį ir nuotaiką, išskirti bendrus estetikos vardiklius. Šie autoriai jungia mėgėjišką ir profesionalią fotografiją, taip konstruoja ryšį tarp užfiksuoto subjekto nuotraukoje ir žiūrovo. Pavyzdžiui, T. Černiauskas iš viršaus įamžina gulinčius poilsiautojus, išryškindamas jų netobulus kūnus ir kasdienius daiktus (paplūdimio krepšius, madų žurnalus ir drabužius). Toks pasirinkimas parodo autoriaus siekį kurti komforto zoną, kuri būtų universali ir leistų žiūrovui įdėmiai analizuoti užfiksuotus poilsiautojus, reprezentuojančius visišką atsipalaidavimą. Be abejo, nuotraukose užfiksuoti žmonės – anonimai – konstruoja skirtingas įtampas, kurias perteikia kūno kalba ir uždengti veidai, kai nuo visumos pereinama į individualumą.

M. Vitalio pristato ypač didelio formato nuotraukas, kuriose susikoncentruojama į visumą. Autorius darbuose akcentuoja vieno žmogaus žvilgsnį, kuris nukreiptas į minią. Pastebime, kad užfiksuota akimirka leidžia išryškinti tam tikrus subjektų mikropasaulius, kurie tampa svarbūs pliažo aplinkoje. Galima įžvelgti, kaip subjektui svarbi ir pliažo, ir asmeninė erdvė, pabrėžianti peizažo svarbą ir didelį mastelį. M. Vitalio fotografijose tampa svarbus ryškumas, perteikiantis iliuzijos įspūdį ir žiūrovą priverčiantis suabejoti, kas svarbiau: visuma ar atskiras žmogus, žaismas ar pragmatiškumas.

Žaismą taip pat galima atpažinti ir K. Golovchenko fotografijose, kur išsiskiria ryški ironija – paplūdimio gyvenimą autorius įamžino, žvelgdamas pro mėlyną pripučiamą plaukiojimo ratą, pasiskolintą iš dukters. Autorius žiūrovams pristato Ukrainos paplūdimį, kuris neatsiejamas nuo kultūros, į kurią būtų žvelgiama lyg per mikroskopą. K. Golovchenko darbai šiuo atveju pabrėžia kiekvienam puikiai atpažįstamus poilsiautojus, trokštančius pailsėti prie jūros, atsipalaiduoti ir kartu pabendrauti. Parodoma, koks gyvenimas verda pliaže, kaip žmonės miniomis traukia pailsėti su visais taip reikalingais aksesuarais. Šiuo atveju K. Golovchenko tikslas – žiūrovui parodyti, kokia gali kilti masinė psichozė dėl vietos sausakimšame pliaže.

Visiškai kitą tikslą turi fotografas iš Bangladešo J. Salamas, pasirenkantis dokumentinę fotografiją ir siekiantis akcentuoti individo psichologiją ir humanizmą. Darbuose užfiksuotas autoriaus šalyje veikiantis senų laivų kapinynas, kuriame už menką atlygį dirba vietos gyventojai. J. Salamas nesiekia akcentuoti reportažo ar dirbtinai kurti istoriją. Jam svarbu perteikti dramatiškas nuotaikas, skurdą, kada žmogus, patekęs į aklavietę, vis tiek turi viltį išgyventi. Įdomu tai, kad fragmentiškas kadravimas trina ribas tarp skirtingų subjektų. Šiuo atveju nesvarbu, kas užfiksuotas – suaugęs ar vaikas, toks pasirinkimas perteikia tą pačią emocinę įtampą, nepretenduojančią į idilišką nuotaiką. 

Priešingai elgiasi E. Wabitscho, serijoje „Iš „Koks“ paplūdimio su meile“ siekianti užfiksuoti idilę. Autorei svarbu dviejų žmonių ryšys, kurį sustiprina Bangladeše esantis vienas ilgiausių pasaulyje paplūdimių. Jaunavedžiai noriai čia praleidžia medaus mėnesį, kasmet pradeda naują gyvenimo etapą. E. Wabitscho fotografijose akcentuoja vandens įvaizdį, tampantį ne tik gyvenimo, bet ir santuokos metafora, kurią pabrėžią tekstinė nuoroda („Kai mūsų skystos sielos prasiskverbia per paskutinį sluoksnį ir lašas rašo ant bangų, mes atspindime dangų ir oras yra nuostabus.“). Nejučia autorė akcentuoja žmogaus ir gamtos ryšius, kuriuose dominuoja intymumas, nors jį ir užfiksuoja fotografė, t. y. įžengia į dviejų žmonių erdvę. Per išsiliejusius vaizdus, kai kuriose fotografijose sunkiai identifikuojamą žmogų, E. Wabitscho kuria universalią idilę. 

Idilę taip pat galima išskirti lenko Krzysztofo Racoño fotografijose, kurioms būdinga vienišumo tema. Autorius darbuose išryškina ne žmogaus, bet gamtos kategoriją, kurioje svarbus išlieka Zakrzóweko ežeras, suvokiamas kaip individo atspindys. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad K. Racoño užfiksavo nesaugaus ežero vaizdus, bet iš tikrųjų autorius siekia žiūrovui parodyti, kad ne gamta, bet pats žmogus keičia aplinką, ją gali puoselėti arba naikinti. Žinoma, dėl nelaimingų atsitikimų valdžia uždraudė maudytis ežere, bet vis dar atsiranda norinčiųjų tai išbandyti, neatsispiriančių laisvės troškuliui. K. Racoño fotografijos išsiskiria ne tik panoraminiu vaizdu, bet ir puikia kompozicija, leidžiančia įžvelgti kitokią pliažo nuotaiką.

Be abejonės, įžanginė „Kaunas Photo“ paroda „Pliažo sezonas“ pristato platų fotografijos meno spektrą, kuriam įdomios žmogaus, gyvenimo ir mirties, globalinės problemos. Iš tikrųjų gausią ekspoziciją galima vertinti gana įvairiai: viena vertus, kaip autorių siekį reprezentuoti skirtingų kultūrų pliažo sampratas, kita vertus, atkreipti žiūrovo dėmesį į realybę, kur dominuoja skurdas, tarša, vienatvė ar susvetimėjimas. Žinoma, parodoje dominuoja žaismingas pliažo sezonas, kurį ir norėtųsi prisiminti ilgam.

M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) įžanginė festivalio „Kaunas Photo 2017“ paroda „Pliažo sezonas“ veiks iki rugsėjo 3 d.