Apnuoginta nežinomybė

Birželio 1–8 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyksta asmeninė grafikės Urtės Baranauskaitės paroda „Interakcija“. Parodą sudaro nuotraukų serija, instaliuotas tapybos darbas, o pagrindinis „eksponatas“ – atmosfera.

Parodoje eksponuojama su šviesa komunikuojanti drobė – tuo pačiu ir baigiamasis U. Branauskaitės Vilniaus dailės akademijos grafikos specialybės darbas. Šio kūrinio gynimo metu komisija vienbalsiai nutarė, jog tai – objektas, kalbantis pats už save, nereikalaujantis papildomo paaiškinimo, verbalinės kalbos balasto. Tokiam verdiktui absoliučiai pritariu, tačiau mano komunikacinė priemonė yra ne vizualinė, o žodinė, tad jaučiu poreikį pasidalinti įspūdžiais su skaitytojais, pamėginti vizualinį paveikumą konvertuoti į raidinį.

Tobula iliuzija

Stačiais, akmenuotais laiptais nusileidžiame į vėsa dvelkiantį rūsį. Tylu, bet neramu. Nerimą, mistiką, net lengvą, bet malonų baugulį (tokį, kokiam atsiduodi savanoriškai) skleidžia salės gale pulsuojantis kūnas. Ciklopo akis lėtai atsimerkia, iš tamsaus dažo fono išnyra blankus, „padraskytas“ moters fantomas ir vėl panyra į nežinomybę. Tačiau akyse išlieka dar blyškesnis figūros pėdsakas.

Šis latentinis vaizdas – tobula optinė iliuzija. Fluorescenciniai milteliai, įklimpę dažo masėje, prisigeria lempos šviesos ir nedrąsiai boluoja tamsoje. Tobula iliuzija ir turi neatskleisti savo iliuzinės prigimties. Apgautas protas ima ieškoti racionalių fiziologinių paaiškinimų, knaisiotis po prisiminimus apie žiūrėjimą į saulę ar ilgo išlaikymo nuotraukas.

Monotoniškas ritmas veikia hipnotizuojančiai. Tačiau vietoje malonaus užliūliavimo ima blykčioti mintys. Pradžioje – spėlionės, kaip interpretuoti šią moterį, kas ji, kodėl ji tokia nuostabiai melancholiška. Vėliau – klaidžioti ir po tolimesnes asociacijas, leistis į ekskursus. Ši vieno paveikslo paroda išsiplečia į seką paveikslų akies vyzdyje, o vėliau į visą paveikslų galaktiką smegenyse.

Išpildytas pažadas

Rodos, esu netiksli, sakydama, jog tai – vieno paveikslo paroda. Tačiau pati U. Baranauskaitė eksponuojamas fotografijas vadina eskizais. Jos rodo autorės nukeliautą kūrybinį kelią iki pagrindinio parodos akcento. Pirmąjį nuotraukų serijos segmentą sudaro trys fotografijos, vaizduojančios judesį, „išgaruojantį“ kūną. Pasilenkusi mergina suklumpa ir dingsta kaip dūmas, palikdama tik juodą šilkinę draperiją. Arba atvirkščiai – U. Baranauskaitė iš audeklo išaugina moters kūno apmatus. Moters kūnas šiose fotografijose subtiliai pridengtas, elegantiškas, atsisakęs erotikos, fatališkas, skausmingas, bet išdidus. Audeklas kviečia kvestionuoti savo medžiagiškumą, tampa sustingusia lava, mėnesienoje tyvuliuojančiu vandens paviršiumi.

Mėnulio atspindžio efektą kuria interakcija tarp audeklo blizgesio ir taikliai parinkto apšvietimo. Interakcijos sąvoka šioje parodoje pirmiausia atspindi kūrybinį procesą. Emocijos, mintys ir kūrybinė medžiaga sąveikauja tarpusavyje, o jų jungiamuoju tiltu tampa autorės rankos. Dar ankstesnėje šio proceso fazėje vyksta interakcijos tarp pasąmoninio pasaulio ir sąmonės, rišliai besimezgančių minčių. Išbaigtas kūrinys užmezga dialogą su parodine erdve. Šio dialogo klausosi parodos lankytojai. O, panorėję, ir įsitraukia į diskusiją. Užgimsta naujos interakcijos tarp autorės ir lankytojo minčių ir emocijų. Parodos pavadinimo pažadas išsipildo. Lankytojas patenka ir pats įsitraukia į komunikacinį tinklą, kuris susiraizgo kompaktiškoje parodos erdvėje ir virtualiai ją išplečia.

Proto ir intuicijos tandemas

Svarbiausia interakcija vyksta tarp šviesos ir kūno. Šviesa ir kūnas – tai du autorės kūrinių pagrindiniai veikėjai, susisieję simbioziniu ryšiu. Abu šie „personažai“ padeda vienas kitam išryškinti būdingąsias savybes, prabilti. U. Baranauskaitė tyrinėja šviesą, kuria ją ir per ją. Tad nieko keisto, jog autorė yra įvaldžiusi šviesos meną – fotografiją, domisi fotografijos techninėmis ir meninėmis galimybėmis bei istorija. Tačiau, pasak pačios autorės, ši nuotraukų serijos atkarpa varžė ją savo konkretumu – kontūrų ryškumu, identiteto užuomazgomis, neįrašyto konteksto bagažo. Iš tiesų, gerai nepažįstant U. Baranauskaitės braižo, šiose nuotraukose galėtume įžvelgti konkrečių būsenų metaforas: nevilties, depresijos arba atvirkščiai, prisikėlimo naujam gyvenimo puslapiui.

Tačiau U. Baranauskaitė nesiekia socialinio angažuotumo, jai svetimas literatūriškumas, o rūpi estetiniai emocinio paveikumo aspektai. U. Baranauskaitė kuria jausmu, nuoširdumu, įsijautimu, o šalia to ir racionalaus proto ir intuicijos tandemu, diktuojančiu kompozicinius ir spalvinius sprendimus. Todėl U. Baranauskaitės kūryba yra unikalus ir darnus trijų meno etapų mišinys. Jos kūriniai barokiški rembrantiška šviesotamsa, piešinio svarba, didingumu. Būtent Rembranto paveikslų originalai Amsterdame turėjo įtakos autorės posūkiui į tapybą. U. Baranauskaitė žengė sėkmingą žingsnį link šio genijaus ištobulintos technikos, priverčiančios kūrinį švytėti, tapti pačiu šviesos šaltiniu, įtraukti į save, į savo trimatį (ar, tiksliau, daugiamatį) gyvą, sudvasintą pasaulį.

Prijaukintas nejaukumas

U. Baranauskaitės kūryba modernistiška gebėjimu neišaukštinti koncepcijos, nedaugžodžiauti, kalbėti formomis ir vien tik jomis, bet ne tuščiai, palikti erdvės žiūrovo fantazijai. Autorė kūrybos procesu siekia pažinti ar net susikurti save. Jai kūryba – tai savistaba nuolatinėje asmenybės kaitos evoliucijoje bei tvarkos įvedimas minčių ir jausmų chaose. Jos darbai atviri ir nuoširdūs, tačiau kuriami visų pirma sau, iš nenumaldomo vidinio poreikio saviraiškai. Tačiau tai – ne egoizmas, o kūrybos iš pašaukimo apraiška. U. Baranauskaitė mielai dalijasi savo kūrybos rezultatais. Jos darbai yra ir absoliučiai intymūs, kone dienoraštiniai, ir tuo pačiu balti lapai, palikti žiūrovams užpildyti savais išgyvenimais. Visa tai, mano supratimu, yra ir individuali U. Baranauskaitės charakteristika, ir modernistų atstovams taikytini bruožai. Ir pagaliau jos kūryba postmodernistiška, pasižyminti gebėjimu pritaikyti naujausias technologijas, derinti skirtingas technikas ir būti tarpdiscipliniška. Ir, žinoma, U. Baranauskaitė yra minimalistė, gebanti būti lakoniška, kurti architektūriškai švariai.

Tad natūraliai, ryškindama formos ir šviesos svarbą ir atsikratydama papildomų reikšmių, U. Baranauskaitė sukūrė antrą fotografijų sandą, kuriame regime dviejų figūrų motyvą, į mus neriantį biustą, vėliau pasvyrantį į šoną. Visi vaizdiniai paslėpti už aprasojusio, aplyto, užglaistyto filtro. Ši tapybiška serija apgaubta skoningos mistikos ir patrauklaus baugulio. Panaudoti efektai holivudinio filmo kūrėjų rankose galėtų tapti įtaigiais siaubo filmo kadrais. Bet U. Baranauskaitė nesiekia pigaus triuko, nesirenka lengviausio žiūrovo šokiravimo kelio. Pavogsiu baigiamojo darbo vertinimo komisijos mintį: jos kūryba lynčiška. Tokia pati intelektuali mistika, skoningas ir prijaukintas nejaukumas. Toks subtilus šiurpulys gaubia ir pagrindinę instaliaciją. Pereiti nuo fotografinės prie tapybinės raiškos autorę paskatino noras suteikti kūriniui papildomų plotmių: tekstūros, iškilumo, didesnio mastelio įtaigos. Autorės kūryba įtaigi ir paveiki – prasmingai efektinga. Pasirinkdama tapybą U. Baranauskaitė siekė pašalinti ją nuo kūrinio atskiriančią šaltą aparato akį, sušildyti kūrinį investuotu laiku, prisilietimu, potėpiu, jų sluoksnių patalu.

Autorės požiūris į šviesą nestandartiškas. Šviesa jai siejasi su nežinomybe, mistika ir paslaptimi. O juk šviesa – žinių metafora, nežinomybės antipodas. Juk tamsoje slapstosi vaikystės baubai, kuriuos ryto saulė išsklaido. Tačiau įžengusi į U. Baranauskaitės parodą imu tikėti jos šviesos samprata. Šviesa jos kūryboje ne optimistiška, pozityvistinė ar naivi ir žaisminga, bet mąsli ir dramatiška. Pagrindinės salės kamputyje spragsi žibalinė lempa, rodos, krebžda popierių dreskianti plunksna ir vėl pasijuntame apsupti šviesos pamėklių. Kita vertus, ir U. Baranauskaitei šviesa yra žinojimo šaltinis, padedantis, jos žodžiais tariant, „kelti save iš tamsos“. Padedantis siekti tikrojo žinojimo, apnuoginančio nežinomybę, pasaulio ir gyvenimo mįslių neįmenamumą.

Urtės Baranauskaitės paroda „Interakcija“ veikia Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje iki birželio 8 d.