7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tikrovės refleksijos: tarp regimybės ir neapibrėžtumo

Astijus Krauleidis-Vermontas
Nr. 17 (1211), 2017-04-28
Dailė
Ievgenas Petrovas, „Karas" (2016)
Ievgenas Petrovas, „Karas" (2016)

 

Šiandien, kai kasdienybę veikia pačios įvairiausios medijos ir dirgikliai, nejučia savęs klausiame: ar tai, ką matome, jaučiame ir išgyvename yra tikra, o gal tai tik imitacija ar fikcija? Šią abejonę pagrindžia semiotikas Algirdas Julius Greimas, teigdamas, kad „[v]isa, kas regima, yra netobula: regimybė slepia būtį, tik regimybė kelia norą būti ir prievolę būti, o tai jau yra prasmės iškreipimas. Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama“[1]. Todėl kartais mus žvilgsnis gali klaidinti ar apgauti, o tikrovė – priversti abejoti ne tik savimi, bet ir daiktiškumu, kuris neatsiejamas nuo egzistencijos. Būtent akistatoje su meno kūriniu ne tik autorius, bet taip pat ir žiūrovas abejoja, ką mato prieš akis. Šiuo atveju abejonė leidžia išryškinti gilesnes kūrinio reikšmes ir kelti klausimą: kas tobula, o kas – ne iki galo mums įžvelgiama?

Ukrainiečių tapytojas Rustamas Mirzoevas kartu su Ievgenu Petrovu ir Mykolu Belousu kovo 23 – balandžio 22 dienomis pristatė darbus parodoje „Atstumtieji“. Darbai, eksponuoti Vilniaus galerijoje „Cechas“ ne tik reprezentavo skirtingus autorius, bet taip pat išryškino jų panašumus. Būtent panašumai sukūrė vientisos parodos efektą, per kurį skirtingi menininkai vienas kitą papildė. Apskritai parodos pavadinimas „Atstumtieji“ parodo, kad menininkai nepriklauso periferijai, bet kiekvienas skirtingai sprendžia egzistencinius klausimus, kurie varijuoja nuo tikrovės ir fantazijos pažinimo, harmonijos paieškų, ar gilinasi į save. Taip autoriai žiūrovui akistatoje su meno kūriniu leidžia kelti klausimą, kur baigiasi tikrovė ir prasideda fikcija? Autoriai pabrėžia individualų tikrovės-fantazijos suvokimą, perteikiamą per plastiką ir figūratyvumą.

Ievgenas Petrovas nespalvotuose akvarelės darbuose parodo, kad tikrovė gali klaidinti. Neretai tai, ką matome, gali būti fikcija arba sąmonės konstruktas. Autoriui būdinga jungti praeities laiką, kuriame galime įžvelgti istorines asmenybes ir dabartį. Jam įdomu kūryboje akcentuoti tam tikrus neatitikimus (karo lauke tapantį kareivį ar tarp Anišo Kapūro „Pupelės“ vaizduoti Odesos gyventojus). Tai išlieka svarbu ir naujausiuose darbuose „Karštis“ ir „Žmogus kanda šuniui“. Per minimalistines raiškos priemones Petrovas  perteikia stiprų emocinį krūvį, kuriame kinta reikšmės, tai įrodo darbas „Žmogus kanda šuniui“. Pavadinimas koduoja vieną perskaitymo būdą, o akvarelė, kurioje vaizduojama, kaip šuo kanda šuniui, o ne atvirkščiai – kitą. Taip Petrovas per darbo ir jo pavadinimo neatitikimą kuria kitas perskaitymo kryptis ir reikšmes, kurias žiūrovas gali priimti arba atmesti.

Kita vertus, reikšmių transformacija ir jų perkėlimas iš vienos plokštumos į kitą būdinga Mykolui Belousui, kurio meno strategija patraukia dėmesį ir turi aiškią kryptį. Autorius pasirenka ryškų koloritą, suteikiantį ne kiek emocinį įspūdį, kiek labiau pabrėžiantį vaizduojamų subjektų reikšmę darbo plokštumoje. Įdomu tai, kad Belousas tapybos darbuose pasirenka reflektuoti pačius įvairiausius kino filmus, nuo klasikos iki moderno. Savotiškai idėją iš kino lauko perkelia į tapybą, kurioje reikšmės įgauna kitą emocinį krūvį. Pavyzdžiui, darbas „Vaiduoklis“ – tai intertekstas į filmą „Švytėjimas“. Viena vertus, Belousas kino filmą suvokia kaip priemonę meno idėjai išpildyti, jai pabrėžti, nes autorius žiūrovui pateikė gana ryškų ir destruktyvų požiūrį į filmą. Kita vertus, Belousas darbe „Vaiduoklis“ konstruoja pasakojimą, kuris akcentuotų susvetimėjimą ir disharmoniją.

Tarp harmonijos ir disharmonijos laviruoja Rustamas Mirzoevas, kurio darbuose konkuruoja tikrovės ir fantazijos paradigmos. Autorius nėra linkęs tiesiogiai perteikti idėjos, jam aktualu nuolat stebinti žiūrovą. Iš tikrųjų Mirzoevą sudėtinga įsprausti į vienus meno rėmus. Šioje parodoje autorius eksponavo du ankstesnius darbus, kurie gana skiriasi nuo naujausių, bet kartu tarp jų galima įžvelgti panašumų – kalbama apie prisiminimus ir tikrovę. Mirzoevas linkęs diegti laisvą interpretaciją, menininkas suvokia, kad kiekvieno žiūrovo sąmonėje paveikslas turi vis kitokį perskaitymą. Galima teigti, kad darbe „Katinas“ Mirzoevas paprasčiausia atvaizdavo benamį katiną, bet darbas koduoja gilesnę reikšmę. Menininkui svarbu žiūrovui per puikiai atpažįstamą simbolį (benamio katino) parodyti, kad tikrovė, kurioje gyvename, nėra visiškai reali. Todėl autorius išryškina viršutinę (žodis „KOT“) ir apatinę (katino figūra) darbo dalis. Jos ne tik kinta šiapus ir anapus paveikslo, bet taip pat žiūrovo sąmonėje ir pasąmonėje išryškina erdvines apibrėžtis ir jų pliuralizmą.

Būtent erdvinis pliuralizmas taip pat svarbus kituose Mirzoevo darbuose, kuriuos autorius balandžio 7 – gegužės 3 dienomis pristato uostamiesčio Baroti galerijoje intriguojančiu parodos pavadinimu „Beveik realybė“. Šią parodą autorius buvo surengęs anksčiau – XVI tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje kaip satelitinį projektą. Įdomu palyginti ne tik skirtingose erdvėse eksponuojamus Mirzoevo darbus, bet taip pat ir ankstesnę dailininko kūrybą, kurie rodo menininko progresą.

Autorius parodoje „Beveik realybė“ gilinasi į „paralelines realybes“, kurios paremtos pliuralizmu. Taip menininko sapnai, prisiminimai ar psichodelinės būsenos tampa darbų fundamentu. Mirzoevas yra įsitikinęs, kad šiandieniniame mene realybė – pamiršta. Pasak menininko, „neapibūdinama, mistiška, pavojinga ir tuo pat metu nuostabi realybė yra prarasta, palaipsniui išstumta ir pakeista šiuolaikine – virtualia, taip pat pavojinga ir gražia, bet netikra“[2]. Mirzoevas darbuose tikrina būtent šias skirtingas realybės ir virtualybės apibrėžtis ir sampratas. Parodo jų galimumą ir beprasmiškumą.

Parodos pavadinimu „Beveik realybė“ Mirzoevas intriguoja žiūrovą, leidžia suvokti, kad kiekvienas iš mūsų turime universalų suvokimą apie tikrovę, bet kartu gana skirtingą žvilgsnį į ją. dešimtyje autoriaus darbų, kuriuose dera anglis ir akrilas, pateikiamos skirtingos tikrovės / fikcijos apibrėžtys, kurios užkoduojamos per vandens, žemės, oro ir ugnies stichijas. Įdomu tai, kad Mirzoevo darbuose šios skirtingos stichijos susipina viena su kita, akistatoje su meno kūriniu sudėtinga jas atskirti. Be abejo, autoriaus parodą galima suvokti kaip vieną darnią tikrovę, kurioje egzistuotų įvairūs mikropasauliai, fikcija ir ironija.

Mirzoevą naujausiuose darbuose domina reflektuoti tai, ką žmogaus žvilgsnis geba pamatyti ir sąmonėje užfiksuoti. Juk žmogui iš tikrųjų sudėtinga atskirti, kur realybė, o kur – psichologiniai išgyvenimai. Mirzoevas glumina žiūrovą, nes akistatoje priešais tapybos darbą kyla abejonė: ar tai mano tikrovė, ar tai paties autoriaus, ar kito. Taip labiau dominuoja ne skirtingos stichijos, bet jų vientisumas, kada pirmoje vietoje išlieka žmogus ir jo prisiminimai, kurie regimi tarsi pro savotišką estetinės pagavos tinklelį.

Darbe „Žaidimas“ dominuoja ironiškas požiūris, kuris kelia šypseną, nes vaikas vaizduojamas nutaikęs ginklą priešais žiūrovą. Taip autorius parodo kiekvieno iš mūsų vaikystę, kai žaisdavome, siekdavome tapti suaugusiais. Įdomi šio darbo vizuali kompozicija, kuri per vaiką su ginklu ir kryžiukus reprezentuoja gyvenimo ir mirties opoziciją, kai prisiminimai gali būti įvardijami kaip subjekto žaidimas su tikrove. Šiuo atveju prisiminimai Mirzoevo darbuose esti aktyvūs ir perteikiantys egzistencinius subjekto išgyvenimus. Tokia strategija parodo, kad autorius per skirtingus įvaizdžius – žmogaus, apskritimo ar ginklo – ieško prasmės, konstruoja realybę, kuriai nebūtų būdingas žodis „beveik“ (tai galime atpažinti darbuose „Laikas“, „Mergaitės“ ir „Karas“).

Šiais metais Vilniaus galerija „Cechas“ minės vienerių metų gimtadienį. Iš tikrųjų įdomu permąstyti galerijos veiklą ir pristatomus ukrainiečius autorius, kurių spektras įvairus ir gausus. Galerija siekia reprezentuoti skirtingus menininkus – tapytojus, grafikus, instaliacijų kūrėjus ar skulptorius. Būtent grupinėje parodoje „Atstumtieji“ buvo galima įžvelgti skirtumų ir bendrų vardiklių tarp Petrovo, Belouso ir Mirzoevo darbų, kuriuose susipina tikrovės ir fikcijos kategorijos. Nejučia žiūrovas yra linkęs tikrinti, ar tai, ką mato prieš akis, yra realu ar ne. Todėl iš aptartų autorių galima išskirti Mirzoevą, kuris savo darbuose kuria paralelinius pasaulius. Menininkui nėra svarbu įsitikinti, kaip tas pasaulis egzistuoja, nes kiekvienas iš mūsų turime skirtingas jo apibrėžtis.

 

[1] Algirdas Julius Greimas Apie netobulumą. Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 13.

[2] Citata iš parodos katalogo.

Ievgenas Petrovas, „Karas" (2016)
Ievgenas Petrovas, „Karas" (2016)
Ievgenas Petrovas, „Žmogus kanda šuniui" (2014)
Ievgenas Petrovas, „Žmogus kanda šuniui" (2014)
Ievgenas Petrovas, „Žaidimas" (2016)
Ievgenas Petrovas, „Žaidimas" (2016)
Mykolas Belousas, „Draugės" (2010)
Mykolas Belousas, „Draugės" (2010)
Mykolas Belousas, „Namie" (2014)
Mykolas Belousas, „Namie" (2014)
Rustamas Mirzoevas, „Katinas" (2013)
Rustamas Mirzoevas, „Katinas" (2013)
Rustamas Mirzoevas, „Kėdė" (2014)
Rustamas Mirzoevas, „Kėdė" (2014)