Asociacijų žaidimas

Menininkai iš Šveicarijos Marius Schaffteris ir Jérôme‘as Stünzi, pasivadinę šlovingųjų tapytojų „Old Masters“ vardu, pakvietė publiką į akistatą su savo realybės suvokimu. 2014 m. jie sukūrė „Constructionisme“ – performansą, kurio metu antropologiškai nagrinėja savo sukonstruotus objektus. Savo sceninę veiklą jie yra pristatę muziejuose, universitetuose, festivaliuose, įskaitant „Pompidou“ centrą.

Užėjau į NDG nerimaudama: o kurgi vyks performansas? Ar ekspozicijos, apžvelgiančios ir taip gana kuklaus masto lietuvišką dailę, nebus tiesiog nušluotos šių dviejų svetimšalių? Visgi, geranoriškai nurodžius darbuotojoms, atsidūriau vestibiulyje, prie laiptų, vedančių į kolekcijas. Ten jau stovėjo struktūra-skulptūra, sudaryta iš didelės, fanerinės dėžės, prie kurios iš vienos pusės pritvirtinti nevienodų pakopų laipteliai su vamzdžiu virš jų, o kitoje – raudonai mėlynos kopėtėlės. Lengviau atsipūčiau – toks keistas, suręstas iš atsitiktinių medžiagų objektas tikrai nekelia grėsmės mūsų kultūriniams autoritetams... O veiksmas įsibėgėjo: susirinkusiems žmonėms buvo pasiūlyta patogiai įsitaisyti ant šaltų grindų, išdalintos skrajutės su vakarinės dalies programa menininkų dienos centro „Autarkia“ erdvėje. Nekantriai laukiau išvysti Didžiuosius išminties perlus.

Pamatyti ir išklausyti buvo ką. Performansą atliko vienas „Old Masters“ narių – Marius Shaffter. Jis išdidžiai prisistatė kaip geografas, ekologas, inžinierius, menininkas, žodžiu, tikras renesanso žmogus. Jo teatrališka povyza ir energingas kalbėjimas apie tai, kaip atsidūrė čia, Lietuvoje, iškart prikaustė dėmesį. Savo performansą Marius pradėjo nuo teorinės įžangos-paskaitos apie subjekto ir objekto ryšį. Jam tęsiant kairuoliškąją struktūralistinę mintį, susidomėjimas publikos akyse augo. Jo teiginiai, atkreipiantys dėmesį į reliatyvią, diskursinę mūsų apmąstomų kultūrinių reikšmių prigimtį, paskatino suabejoti normatyvine žinių sistema. Kiekvieno objekto suvokimas susijęs su jo „įstatymu“ į platesnio konteksto (žinių lauko) erdvę. Objektai nėra vienodų reikšmių: jų asimetriškumas sukuria galios santykius, kuriais manipuliuoja diskursus valdančios institucijos. Galiausiai, dėmesio centre atsidūrė konstrukcija, rymanti už jo nugaros.

Ši struktūra – tai ne šiaip kokia instaliacija ar kūrybiškas būdas perdirbti atliekas. Tai materialus objektas egzistuojantis tam tikru erdvės ir laiko momentu, turintis savo formą, dydį, spalvą ir atliekantis funkciją. Šiuo atveju, estetinė funkcija nebuvo prioritetinė, tad jam eksponuoti labiau nei didinga galerijos erdvė būtų tinkama vaikų žaidimų aikštelė. Objektą kultūros, kurioje vyksta komunikacija, dalimi padaro jam suteikiamos prasmės. Menininkas siekė išsiaiškinti šį reikšmių suteikimo procesą. Kaip publikai užduoti klausimą apie jų mąstymo legitimumą?

Ogi dekonstruoti skulptūrą. Nuosekliai, pradėdamas nuo stambesniųjų dalių, Marius aptarė kiekvieną jos dalį ir po truputį, komentuodamas savo veiksmus, fiziškai ją išardė. Centrinė dalis iš pageltonavusių žalsvų faneros lakštų atskleidė istoriją apie laiką su draugais, sėdint prirūkytame bare ir priminė, kad žalia – ne vien gamtos, bet ir plaučių vėžio simbolinė reikšmė. Tokiu būdu mėlyni kopėtėlių laipteliai virto į hierarchiškas visuomenės pakopas. Tarp jų nutiestas raudonas kilimas, kuriuo mėgaujasi visi, išskyrus esančius pačioje aukščiausioje pakopoje – jis jiems bevertis statuso įrodymas. „Šlanga“ kairėje pusėje transformavosi į homoseksualų vaivorykštę, liūdną ir pilką griūvančių žmogaus teisių pasaulyje kontekste... Tačiau yra kuo pasidžiaugti: laipteliai nevienodo dydžio briaunų, taigi pritaikyti žmonėms, turintiems skirtingo dydžio pėdas – skirtumų priėmimo ir integracijos įrodymas!

Performanso laikas prabėgo nepastebimai. Eruditiški, asociatyvūs Mariaus pastebėjimai, dekonstruojantys skulptūrą, o kartu ir publikos mąstymo paradigmą, atskleidė civilizacijos reliatyvumą – kaip simboliškumo, sutartinių reikšmių – kultūrinę terpę. Meistrais galime būti mes visi, perkonstruodami jas, kurdami naujas jungtis, naikindami autoritariškas binarines opozicijas. Belieka tikėtis daugiau intelektualinę vaizduotę žadinančių renginių. Vis dėlto, į vakarėlį nenuėjau – socialiai sankcionuoti malonumai nutolsta einant individualistinės savirefleksijos keliu...