7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Edas van der Elskenas: medžiojantis, keliaujantis, mylintis

Skaistė Bėrontaitė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Dailė
Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo
Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo

Į muziejų atskubėjau saulei šviečiant, nuomotu senyvu dviračiu, kiek sušilus, jaučiau, kaip prakaitas teka mano stuburkauliu – Amsterdamo intensyvus gyvenimo tempas privertė judėti įsitempus, atsargiai, todėl didelio malonumo minti pedalus dar nejaučiau. Prisirakinusi dviratį dviem spynomis, patraukiau link Stedelijk muziejaus – dviejų pastatų komplekso, stebinančio netradicine, šiek tiek akį rėžiančia išore. Stedelijk muziejus įsikūręs Amsterdamo Muziejų aikštėje, kurioje – populiarusis Van Gogho muziejus, Rijksmuseum bei nedidukas Moco. Šalia jų – didelė žalia pieva, primenanti esančią priešais Eifelio bokštą Paryžiuje. Sakyčiau, keistoka vietelė, bet tuo pačiu patogi – muziejus prie muziejaus, tik spėk viską išnaršyti...

Įėjusi į muziejų griebiau porą lankstinukų ir, kadangi bilietus pirkau iš anksto internetu, nieko nelaukdama nuėjau apžiūrinėti parodų. Pirma, ką man trūks plyš reikėjo pamatyti gyvai – tai De Stijl 100 metų sukakties ekspoziciją. Pastaraisiais metais teko daug susidurti su šiuo „naujuoju“ olandiškuoju stiliumi – domėtis, mokytis, pažinti. Pagaliau pamačiau jį gyvai. Bet šį kartą rašau ne apie tai – šalia De Stijl ryškaus kolorito, tiesių ir aiškių linijų, Mondriano, van Doesburgo ir Malevičiaus minimalizmo ir abstrakcijos į akis krinta visai kitokia ekspozicinė erdvė antrame aukšte. Tamsios, atrodo, juodžiau nei juoda nudažytos sienos, paslaptingi perėjimai tarp salių, tolumoje aidintis moters balsas, tylios, šliaužiojančios žmonių eilės... Tai vieno garsiausių (paties garsiausio?) XX a. Nyderlandų fotomeistro ir grando bei filmų kūrėjo Edo van der Elskeno retrospektyvinė paroda, romantiškai pavadinta pagal jo filmą Camera in love.

Audiogido, prisipažinsiu, nepasiėmiau. Man, asmeniškai, audiogidai yra daiktai be dvasios. Parodoje svarbu girdėti savo mintis – susirasti savitą interpretacijos kampą, klausyti, ką aplinkiniai mano apie parodą, diskutuoti. Audiogidas – minčių ir jausmų blokatorius, jis paverčia žiūrovus zombiais, slampinėjančiais tuo pačiu taku, galvojančiais tais pačiais sakiniais. Taigi, vedama savų jausmų ir potyrių, pradėjau kelionę po olandiškojo Vito Luckaus/Jono Meko kūrybą.

Ne veltui paminėjau šiuos du lietuvių menininkus – vos tik įėjus į parodos erdvę prieš akis išnyra du dideli ekranai, o juose rodomi filmai iš karto primena Joną Meką. Konceptualūs, lėti, itin asmeniški Elskeno filmai lydi visą laiką, praleistą parodoje. Ne kitokios Elskeno fotografijos – stiprus juodos ir baltos spalvos kontrastas glumina ir džiugina, spaudinys neleidžia atsiplėšti... Žiūrėdama į olando asmenukę veidrodyje, matau Luckaus veidą, ir atvirkščiai. O juk abu jie – beveik vienmečiai!

Ant vienos juodai juodos sienos atspausta Elskeno biografija: trys žmonos, keletas vaikų, begalės kelionių, net apie 20 išleistų fotoalbumų. Kupinas aistros, džiaugsmo ir laisvės – toks, atrodo, buvo šio fotografo gyvenimas. Kūrėją išpopuliarinęs fotoalbumas Love on the Left Bank į meno pasaulį atnešė naują matymo kampą – fotografas, atrodo, turėjo savo galvoje įtaisytą aparatą, leidžiantį jam sugauti būtent tai, ką norėjo. Štai dėl to Edas van der Elskenas yra medžiotojas, medžiojantis žvilgsnį, jausmą, judesį, susitapatinantis su kadro herojumi, įsiskverbiantis į jo vidų ir... paviešinantis jautriausią veikėjo pusę.

Žvilgteliu į parodos erdvę – staiga iš juodų nedidelių pereinu į akinančiai baltas, gan tuščias sales. Tamsiose salėse palieku Elskeno fotoalbumų eskizus, senus užrašus, keletą efektyvių fotografijų iš įvairių kolekcijų. Pagaliau jaučiuosi nebe kaip esanti tamsiame fotografo kambarėlyje, dabar aš – prašmatnioje galerijoje Amsterdamo centre, kurioje be jokio chaoso ir susigrūdusių žmonių eilių apžiūriu kiekvieno fotoalbumo/periodo nuotraukas. Prancūziškai lengva ir aistringa kūrėjo pradžia – XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje su mūza Vali Myers; toliau – pokarinis Amsterdamo gatvės gyvenimas, kuriame skamba džiazas, muzikantams prakaitas bėga upeliais, moterys šypsosi, pankai rodo vidurinius pirštus kiekvienam iš eilės į juos pasižiūrinčiam; Afrikos serijoje Bagara – žiauri ir tragiška kasdienybė; Tokijo gangsteriai ir, atrodo, gražiausios japonės metro stotyje portretas... Štai ir vėl jis – Edas – didysis keliautojas, net ir už Olandijos ribų sugebantis susitapatinti ir pažinti kadro veikėją jo nepažinodamas, vienu piršto paspaudimu perteikti veiksmo įtampą ir tuo pačiu būti jautrus, mylintis.

Dar kartą prabėgdama pro parodą ir ieškodama, ties kuria fotografija užstrigo mano kelionės kompanionas, randu Edą politiką, Edą provokatorių, Edą nihilistą. Tuomet įeinu į salę, kurioje ant keturių kubo sienų rodomos ištraukos iš filmų. Vienoje jų – filmas apie Vali Myers gyvenimą. Taip, tai ta pati ekstravagantiška mergina iš pirmojo Elskeno fotoalbumo, ji – mūza, galiausiai išsikrausčiusi gyventi į Italijos kalnus. Menininkė ir klajoklė – hipė, pašventusi gyvenimą džiaugsmui ir malonumui. Filme Death In The Port Jackson Hotel Vali jau visai kitokia nei Paryžiuje. Tačiau žiūrėdamos į už kadro stovintį van Elskeną jos akys žiba. Jaučiasi įtampa ir aistra... Aš einu toliau – nes įsitraukusi į filmą, sunkiai iš jo išlipu.

Baigdama vaikščioti po visas nedideles parodos erdves pasijuntu lyg esanti viename milžiniškame Elskeno kūrinyje – kontrastuojančios salės sienos primena kontrastus fotografijose, o kartas nuo karto įsiterpiančios spalvos rodo gyvenimą nesantį tokį melancholišką. Parodos kuratoriaus Hripsimé Vissero ir neįvardyto architekto komanda galiausiai nukreipia mane į paskutiniąją salę – čia galiu atsisėsti ir pati pavartyti šio reportažisto ir konceptualios dokumentikos meistro fotoalbumus. Liečiu nuotraukų reprodukcijas, esančias albume Amsterdam! Oude foto's 1947-1970 – žinau, jog ne biednos studentės kišenei įsigyti tokį albumą, bent jau ne dabar... todėl mėgaujuosi akimirka. Pajuntu nostalgiją laikui, kuriame negyvenau, ir, užmetusi akį į paskutinį Elskeno filmą Bye, kuriame jis įamžina sunkios ligos padarinius, išeinu apsunkusiomis kojomis. Vienas riebus retrospektyvinių parodų trūkumas – jose eksponatų būna per daug. Kad ir kaip mane nustebino ir į mintis įsisuko Elskenas – pavargau, nuotraukos ir filmai susimaišė, pradėjo vienodėti... Tačiau Stedelijk muziejus, turėdamas tokią kolekciją, turi kuo didžiuotis – tai įrodymas, jog menininkų kūrybą reikia sekti nuo pat pradžių, nes, o ką gali žinoti? Galbūt vieną dieną tai bus didžiausias lobis.

 

Edo van der Elskeno paroda „Camera in love“ vyks iki 2017 m. gegužės 21 d. Stedelijkmuseum, Amsterdame, Nyderlanduose. Vėliau keliaus į Paryžių (Jeu de Paume) ir Madridą (Fundación Mapfre)

Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo
Parodos plakatas, nuotr. iš Stedelijk muziejaus archyvo
Ed van der Elsken, „Tokijas. Mergina metro" (1984), Stedelijk muziejus
Ed van der Elsken, „Tokijas. Mergina metro" (1984), Stedelijk muziejus
Ed van der Elsken, „Bethoveno gatvė. Amsterdamas" (1967), Stedelijk muziejus
Ed van der Elsken, „Bethoveno gatvė. Amsterdamas" (1967), Stedelijk muziejus
Ed van der Elsken, „Žmogus su mašina. Nigerija" (1959), Stedelijk muziejus
Ed van der Elsken, „Žmogus su mašina. Nigerija" (1959), Stedelijk muziejus