7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prometėjiškas fraktalas

Tomo Martišauskio paroda „Pievų spėlionės“ galerijoje „Sodų 4“

Arvydas Grišinas
Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Dailė
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.

Šiuolaikinio meno skeptikai neretai yra linkę piktintis arba tuo, kad jį sunku suprasti, arba tuo, kad jis per paprastas, technine prasme primityvus. Dailiausias šiuolaikinio meno žiedelis, konceptualioji jo pusė, kartais kritikuojama kaip bereikšmė beletristika arba priešingai – neįkandamas riešutėlis. Kartais, pripažinkime, taip ir būna. Tačiau kitais atvejais tiesiog reikalingas raktas, padedantis atskleisti kūrinio vertę ir sudėtingumą. Kaip tik tokiu „atsirakinančiu“ atveju ir laikytina nauja Tomo Martišauskio paroda „Pievų spėlionės“, sausio 12 d. atidaryta galerijoje „Sodų 4“.

 

Vidury ekspozicijos salės, po stiklu ir ant jo, „muziejiškai“ išdėlioti keli objektai: erelio iškamša, Lietuvoje rastas meteoritas, meteorologinio baliono talpykla, sugniaužtas ir išdegtas glazūruotas porcelianinis molio gabaliukas su pirštų įspaudais (užuomina į autoriaus ankstesnę parodą „Įrankis“, 2013), ant bismuto dirbtinai išauginti piramidiniai kristalai ir kiti ready-made objektai. Beje, autoriaus žodžiais, mintis šiai parodai kilo viešint Vokietijoje. Bismutas vokiškai yra Wiesemutung (Wiese – pieva, mutung – spėlionė). Iš čia ir parodos pavadinimas.

 

Be keistojo mini muziejaus eksponuojama keletas kitų objektų. Ant grandinės sukabinti popieriniai kamuoliai, ant kurių paviršiaus išspausdinti iš Google Earth „vogti“ vaizdai. Stovi suskaidytas karkasinis nedidelio kraterio, esančio tamsiojoje mėnulio pusėje, autentiškos formos maketas. Nuo grindų iki lubų „liepsnoja“ LED lempučių juosta, jos spalvinis ir dinaminis pobūdis suprogramuotas pagal tikros ugnies degimo algoritmą. Ant sienų išpaišyti gravitacinio lauko ir minėtojo „įrankio“ scheminiai brėžiniai. Ant kitos sienos spirale surašyti žmogų apibūdinantys dalyviai. Ant žemės guli išdidintas stilizuotas kampuotų formų 3D spausdintuvu spausdintų žmogaus kepenų maketas. Ir... kabo Ridley Scotto režisuoto 2012 m. filmo „Prometėjas“ plakatas.

 

Veikiausiai būtent tokios tiesmukos nuorodos ir reikia, kad žiūrovui imtų vyniotis šis konceptualus siūlų kamuoliukas. Prometėjo mitas ir tampa raktu į daugybę užuominų ir asociatyvių simbolinių reprezentacijų, kurios sudaro teminę šios parodos visumą. Pasakojimas čia vystomas ne linijine tvarka, o fraktalo principu. Nuo Prometėjo archetipo prasminis turinys auga ir šakojasi į šalis kaip bismuto kristalas. Staiga erdvėje esantys objektai ima kalbėtis, vienas kitą aiškinti.

 

Tomą Martišauskį šioje parodoje domina prometėjiškas žmogaus ir visatos pradas bei šių dalykų tarpusavio santykis. Žinoma, tai – plati tema, dėl to autoriui kyla grėsmė kalbėti per siaurai arba per sekliai. Veikiausiai todėl pasirenkama talpi simbolių ir metaforų kalba. Užsikabinama už mitologinių provaizdžių – ugnies, Prometėjo kepenų, erelio. Naudojama kitų jau aptarta ir todėl informatyvi mitologinė vaizdinija.

 

Tačiau ši gerai žinoma problematika yra praplečiama. Konkrečiai – prancūzų filosofo Bernard’o Steiglerio įkvėptomis idėjomis. Martišauskį domina šio filosofo magnum opus laikytinas veikalas „Technika ir laikas“ („La Technique et le Temps“), kuriame tarp kitų dalykų autorius pristato savo žmogaus prigimties teoriją. Anot Stieglerio, technologija yra organiška žmogiškumo dalis, o švietėjiškas gamtos ir kultūros supriešinimas yra klaidingas. Įrankis, techninis įrenginys, skaitmeninė, virtuali realybė yra natūralūs gamtiškos, nes žmogiškos, būties, o gal padermės komponentai.

 

Būtent į šį kontekstą Tomas Martišauskis ir įdeda Prometėjo problematiką. Tačiau vietoj vienprasmiško technokratinio apaštalavimo autorius išlaiko kritišką laikyseną. Jam rūpi tokiame kosmologiniame naratyve apčiuopti žmogiškąją būklę (iš čia spirale besisukantys žmogaus apibūdinimai). Prometėjas techniniu judesiu, minkydamas molį, palikdamas jame įspaudą, kaip meteoritas palieka kraterį, sukuria žmogų. Nusižengdamas, pavogdamas ugnį iš dievų jis suteikia jam styglerišką galią ir ydingumą. Šis prigimtinis ydingumas atsispindi ir netobuloje skaitmeninėje LED liepsnoje, ir kapotų formų kepenų modelyje, ir Google Streets cenzūruotuose pasaulio vaizduose. Šviesiosios ir tamsiosios Mėnulio pusės su krateriu alegoriniame motyve ši gili ir paradoksali dviprasmybė itin išryškėja.

 

Koncepcinės rūdos klodų Tomo Martišauskio parodoje tikrai netrūksta. Žiūrovui leidžiama pasirinkti savo interpretacinį kampą, bet tai neišblaško bendros teminės vienovės. Galbūt būtų pravertę net ir daugiau tiesioginių užuominų žmogui iš šalies, iš kurios pusės reikėtų imti nagrinėti šį bismuto kristalą. Todėl lankytojus norėtųsi paskatinti apsilankyti autoriaus vedamose ekskursijose, idant apčiuoptų visą parodoje nagrinėjamą probleminį lauką. Martišauskis teigia parodą kūręs sėdėdamas prie kompiuterio – įrankio, nulemiančio šiandienę žmogišką realybę. Ar „Pievų spėlionėms“ pavyks įtikinti savo pasiūlyta žmogiškumo ir pasaulio vizija, ar tai – tik dar viena iš daugelio „matricų“, žiūrovui teks nuspręsti pačiam.

 

Paroda veikia iki 2017 m. sausio 28 d.

Projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–penktadieniais 16–20 val.

arba susitarus telefonu +37062689230

Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.
Tomas Martišauskis, iš parodos „Pievų spėlionės“. 2017 m. L. Skaisgielos nuotr.