Ramūno Dagio tapybos paroda „Prisilietimai“

Nuo rugsėjo 20 d. iki spalio 8 d. Pylimo galerijoje bus eksponuojama Ramūno Dagio tapybos paroda „Prisilietimai".

Parodos atidarymas – rugsėjo 20 d., antradienį, 17 val.         

Ramūnas Dagys apie save:

Gimiau  Radviliškyje 1966 m.

1984-1991m. studijavau ir baigiau tuometinį Šiaulių Pedagoginį Institutą (dabar Šiaulių   Universitetas), braižybos, dailės ir darbų specialybę.
Baigiamasis darbas – aliejinė tapyba „STANISLOVAS IŠĖJO“, vad. prof. V.Gečas.

Nuo 1991 m.  dirbu Radviliškio dailės mokykloje mokytoju.
Kitu laiku užsiimu kūryba. Patinka aliejinės tapybos improvizacijos. Kartais lipdau iš šamoto, molio. Neabejingas esu medžiui, akmeniui, metalui. Mėgstu fotografuoti. Intensyviai dalyvauju  pleneruose, parodose.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2009 m.

Neįformintos Ramūno Dagio tapybos džiazas

Ramūno Dagio kūrinius galima vadinti neįformintu džiazavimu. Čia atveriama svarbiausia tapybos pusė – spalvų žaismas. Spalva paneigia formos svarbą. Išsiliedama ne tik išbarsto savo neaprėpiamas ženklines reikšmes, bet ir sau priskiria formos vaidmenį. Būtent dėl to spalva sugeba tapti jausmo išraiška. Abstrakčioje tapyboje spalvai būdingas susitapatinimas su laikui paklūstančiais reiškiniais. Ji tampa mėnulio atspindžiu, karščiu, toliu, sutepimu ar susipynimu. Visi šie žodžiai rodo menininko galimybes manipuliuoti ir analizuoti procesualius ženklus. Tokiems ženklams nesuteikiami ar primetami pavidalai bei pavadinimai. Procesualūs negali būti įvardijami kaip priklausantys kažkokiems apimtį išlaikiusiems, nekintantiems objektams. Amerikos abstrakčiosios tapybos atstovai tokie kaip Jackson Pollock  manė, kad abstrakčiajai tapybai iš prigimties svarbiausia išreikšti procesualumą. Čia sureikšminama greičio, judesio, nykimo ir atsiradimo kategorijos . Jos tampa tapybos gyvasties pagrindu.

Kita Ramūno ženklų kategorija ne procesuali, bet esmiškai apimtinė, turinti gilius saitus su empirine tikrove. Pavyzdžiui: kūrinyje „Sodas“  patį sodą prezentuojantys ženklai yra fragmentiški. Medžių motyvai nėra kūrinio pagrindas. Čia stengiamasi atverti erdvę iki sodo, ir sodo priklausymą nuo erdvės struktūros. Tik erdvė kuria nostalgiško sodo jausmą. Gal tai sodas kuris buvo patirtas?
Ramūnas tikslingai išbarsto ženklus. Pavadinimai tik sąlyginai padeda surinkti prasmes.

Diseminacija  yra šiuolaikinės tapybos tikrovė. Tik tapybos ženklai, atsiradę vaizdinių konstravimo kanonų išderinime, pajėgūs grumtis su šiuolaikinėmis medijomis, pranokstančiomis realybės realistiškumą. Tiesa, tapyba būdama medija ir priešindamasi kitoms medijoms užmiršta savo kaip medijos prigimtį . Ji visada siekia būti daugiau nei tapyba. Todėl prezentacija persikelia į periferiją. Arba periferija persikelia į prezentacinį centrą. Periferijoje visada glūdėjo sukeistintų  ženklų potencija. Todėl pilnai suprantama, kodėl peizažas nebėra peizažas , o tiesiog mirgėjimas. Klasikinis peizažas įvardija kažkieno priklausomybę, tačiau abstrakčioje tapyboje jis tampa priklausomas kitam; jis kito tarsi jausmo išraiška . Realybė yra įspūdis. Argi ne sudėtingiausią kelią pasirenka tapytojas geisdamas išlaikyti ir atrasti visišką, absoliučią įspūdžio tiesą? Tačiau tai utopiška. Įspūdis tai daug tiesų, daug interpretacinių galimybių. Jo aptikimo metu kūrinys tampa atviru. Meninis pranešimas iš prigimties nebėra vienareikšmiškas . Štai kodėl ženklai patiria diseminaciją. Bet kokio šiuolaikinio meno kūrinio gyvavimo priežastis yra ne galimybė pasiekti jo vienintelę, vientisą prasmę. Forma, tapusi spalvų mirgėjimu, panaikina tiesos ieškojimo metodus. Pati kūrinio tiesa suvokiama paties menininko kūrybos akte, vėliau ji tik numanoma.

Žodis džiazavimas gali tapti raktu į kūrinių prasmę. Džiazavimas yra malonumo aktas, todėl negalima bandyti kūrinį suprasti statiškai. Reikia atverti savo žiūrėtojo ir kūrinio erdvės santykio perspektyvas. Dabartį sieti su praeitimi ir gal tada aptikti bendrą kūrinio atvirumą.

Ypatingą reikšmę menininko kūryboje užima sakralinei ženklai . Žemės didybė atskleidžiama tik jos paviršiuje sukurtų konstruktų, tarsi civilizacijų nuolaužų užuominomis. Civilizuotas žmogus ne dominuoja, jo būtis ir „esmas“  įforminti tik bendriniais pavadinimais. Čia svarbiausia pagarba savo prigimčiai ir savo šaknims. Prigimtis, kad ir kaip būtų slepiama, vis tiek išlieka prigimtimi. Tuo tarpu šaknys kartais užmirštamos ar paminamos. Tačiau autoriui jos egzistuoja kaip trapūs sakralizuoti empirinei ženklai išsiliejantys horizonto toliuose . Akys apgaunamos, jos ne tobulos, tačiau pakankamai ramiai žvelgiančios. Juk toliams priklauso miražai, kuriose slypi svajinga ateitis. Tik toliuose ženklai yra savistoviai ir nieko nereprezentuojantys. Ar nereprezentavimas nėra pasiklydimas? Gal pasiklydus galima atrasti?  Atrasdami tai kas sutepta iš tikro suvokiame, kad niekas nėra sutepta, tai tik pradžia, to kas palaipsniui įgauna apčiuopiamumą . Tikriausiai sutepta yra labiau vertinga, nes sutepta prezentuoja laiko ir medžiagos santykį. Sutepta leidžia atrasti datą, bet ją ne užfiksuoti, tik numatyti. Vadinasi abstrakčioji tapyba yra archeologiška? . Būdama archeologiška ji nėra rami, tačiau rafinuotai ir patraukliai isteriška . Todėl žiūros taškai ne reglamentuoti. Galima matyti daugiau nei vieną objektą. Čia lieka ne aiškus objekto šešėlis ar kontūras. Daiktas miršta nepradėjęs gyventi. Gal tapybos ne įforminime yra atsiskleidžiama tikroji paradoksali daikto būtis?

Remigijus Venckus

Menotyrininkas videomenininkas.

ŠU Menų fakulteto Audiovizualinio meno
katedros lektorius, VDA doktorantas

Analizuoti meno kūriniai
1.    Dagys Ramūnas, 2004, „Sutepta“, kartonas, aliejus (61x80cm.)
2.    Dagys Ramūnas, 2005, „Pernykščiai žiedai“, kartonas, aliejus (61x120cm.)
3.    Dagys Ramūnas, 2005, „Tolumos“, drobė, aliejus (120x120cm.)
4.    Dagys Ramūnas, 2006, „Dviese“, drobė, aliejus (110x46cm.)
5.    Dagys Ramūnas, 2006, „Tolumoje“, drobė, aliejus (120x120cm.)
6.    Dagys Ramūnas, 2007, „Neramu“, drobė, aliejus (30x30cm.)
7.    Dagys Ramūnas, 2007, „Peizažas su kopomis“, drobė, aliejus (40x40cm.)
8.    Dagys Ramūnas, 2007, „Peizažas“, kartonas, aliejus (40x50cm.)
9.    Dagys Ramūnas, 2007, „Sodas“, drobė, aliejus (50x70cm.)
10.    Dagys Ramūnas, 2007, „Šventosios žemės ženklai“, drobė, aliejus (60x90cm.)
11.    Dagys Ramūnas, 2007, „Ženklai“, drobė, aliejus (48x110cm.)
12.    Dagys Ramūnas, 2007, „Ženklai“, kartonas, aliejus (120x61cm.)