Saulės Kisarauskienės paroda „Toliau tik vėjas“„Akademijos“ galerijoje

Rugsėjo 12 d. 18 val. „Akademijos“ galerijoje atidaroma Saulės Kisarauskienės paroda „Toliau tik vėjas“.

Saulė Kisarauskienė nuolat ir tyliai kurianti menininkė. Tiesa, kur kas dažniau mes galime išgirsti ir perskaityti jos mintis, kai kalbama apie Vincą Kisarauską, jo kūrybos Saulė mums neleidžia pamiršti jau keliasdesšimt metų.

Nuosekli kontempliacija ir kūryba vyksta Saulės dirbtuvėje, palėpėje, pro kurios langą matyti Šv. Jokūbo nurausvinti bokštai, kvepia dažais ir kava...Tyliai kuriama, mąsliai atsigręžiant ir į praeitus etapus, išdrįstant paimti naują didelio formato drobę dar vienam naujam paveikslui, kuriame Saulė Kisarauskienė kloja dažų sluoksnius, jautriai „šnekindama“ spalvas, formas, šėšėlį ir šviesą. O šviesos, oro ir vėjo – tikrai labai daug jos paveiksluose, kurie, atrodo, pakiltų ir nuskristų kaip aitvarai, vėjui atlapojus dirbtuvės langus.

Saulės Kisarauskienės kūryba – estampai, monotipijos, tapyba – nuo seno ėjo abstrahavimo link, atsisakant nereikalingų detalių, smulkmenų, primityvios simbolikos. Menininkė stengėsi ir stengiasi kuo labiau išgryninti formą, struktūrą, liniją, pačiai spalvai suteikiant simbolinį, meditatyvinį, metafizinį charakterį ir skambesį.

Naujesni ir naujausi Saulės Kisarauskienės tapybos darbai, eksponuojami parodoje „Toliau tik vėjas…“, –  puikus pavyzdys to, kaip abstrakti tapyba, turinti vidinę šerdį, aiškią sandaros ir spalvinės pajautos, nuojautos struktūrą, gali skirtis nuo chaotiškos, paviršutiniškos ir „neatsakingos“ abstrakcijos, kuri nesuteikia žiūrovui jokios dvasinės, emocinės, asociatyvios informacijos, o tik stengiasi visus priblokšti impulsyviais spalvų pliūpsniais ir dažnai imituota emocija.

Tapytojos darbai mums byloja daug subtilesne kalba. Aiškios struktūros, elegantiškai pasvertos kompozicijos, pauzių ir emocionalių formos ir spalvos sandūrų kupini darbai nukelia mūsų emocijas į kontempliatyvią jausenų nuotaikų ir oro šuorų kupiną terpę, kur gali pajusti, kaip šiurena žolė, siaučia vėjas, tyliai veriasi durys, kur emocija ir vaizdas susivienija į vienį, gali apčiuopti  erdves, atsiveriančias prieš mus elegišku, kiek graudžiu grožio „pamatymu“. Saulės tapybos darbai išsiskiria įsiklausymu į spalvos prasmę ir reikšmę, į horizontalių ir diagonalių pulsuojančią begalybę. Pajunti spalvos skambesį ir formos veržlumą, emocijų ribas ir sankirtas,  daug erdvės, pajunti, glostai akimis spalvos šviesą, liūdesį ir daug daug oro, o toliau tik vėjas…