7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ką slepia lietuviškosios Džokondos šypsena









 

Vaida Ragėnaitė
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Dailė
Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.
Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.

Kai Prancūzijos vėliavos spalvomis nušvito Trijų kryžių kalnas Vilniuje ir draugų nuotraukos socialiniuose tinkluose, aš pastebėjau dar vieną Lietuvos solidarumo su Prancūzija apraišką tiesiog ant savo rašomojo stalo. Iš mano kursinio darbo viršelio žvelgė mergina, visa apsirėdžiusi Prancūzijos vėliavos spalvomis. Nors ji santūriai šypsojosi, dešinėje rankoje iškėlusi tvirtai laikė mirtinai pavojingą ginklą…

Buvau įsitikinusi, kad apie šį paveikslą jau ištyrinėjau viską, ką tik buvo galima rasti menotyrinėje literatūroje, bet šis naujas kontekstas netikėtai išprovokavo naujas įžvalgas. Nors Jolitos Mulevičiūtės „Besotis žvilgsnis“ teigia, kad prieš akis regiu „savo aprangos detalėmis etnoregioninį tapatumą demonstruojančią idealizuotą Rusecko pjovėją“[1] labiau noriu tikėti, kad naujas kontekstas keičia reikšmes, ir susirandu Kanuto Rusecko amžininko Eugène’o Delacroix garsųjį laisvę simbolizuojantį paveikslą. 1830 m. liepos revoliucijos triumfo akimirka. Paryžiečiams pavyko nuversti paskutinį Burbonų dinastijos karalių. Laisvės personifikacija – mergina tvirtai iškėlusi laiko Prancūzijos trispalvę. Jos ginklas nuleistas. Jos kūno kalba ir išsidraikę drabužiai atspindi ką tik pasibaigusią kovą. 1831 m. Paryžiaus Salone paveikslas buvo pristatytas visuomenei.

Tais pačiais metais žūtbūtinė kova prasidėjo Lietuvoje. Dar tebesitęsiant sukilimui, po dešimties metų studijų Paryžiuje, Romoje, į tėvynę grįžta Kanutas Ruseckas. Grįžęs randa nuskurdusį, ištuštėjusį gimtąjį Vilnių, uždarytą Vilniaus universitetą, kuriame jis vylėsi dėstyti. Lietuvoje sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Iškovoti laisvės nepavyko. Sustiprėjo politinės bei kultūrinės represijos, bet nacionalinio išsivadavimo judėjimai tęsė savo veiklą. Vietinės kultūros, taigi ir dailės ugdymas ėmė įgauti legalaus pasipriešinimo carizmui formą, tapo vienu iš svarbiausių tautinės savimonės palaikymo būdų. Tapyba buvo panaudojama savotiškai „opozicijai be žodžių“.

Tokiame kontekste analizuodama 1844 m. nutapytą K. Rusecko „Pjovėjos“ paveikslą, pavaizduotą merginą matau kaip nelaisvės ir suvaržymų personifikaciją. Surišti jos plaukai, marškinių rankovės ir apykaklė, suvarstytas kiklikas taip smarkiai suveržtas, kad ji vos kvėpuoja, bet paslaptingai šypsosi ir laukia, tarsi lietuviškoji Džokonda, kas įmins jos kūrėjo paslaptį.

Ir aš, praėjus 170 metų nuo šio paveikslo gimimo, neatsispyriau šiai pagundai. Jau antrus metus  iš K. Rusecko laiškų sūnui, iš šio paveikslo eskizų bandau atsekti autoriaus intencijas.

Kol vargstu su šaltiniais, kūrinys gyvena savo gyvenimą ir šiuo metu grįžta iš Milano. Kanuto Rusecko drobė „Pjovėja“ buvo pristatyta Lietuvos paviljono lankytojams Pasaulinėje parodoje „Expo 2015“. Šiųmetės parodos tema – „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“. 140 šalių iš viso pasaulio, tarp jų ir Lietuva, pristatė savo kultūrinį ir kulinarinį paveldą. Lietuvos paviljone lankytojai galėjo skanauti autentiškų lietuviškų patiekalų – juodos duonos, kastinio, skilandžio, paragauti ir lietuviško alaus bei midaus.[2]

K. Rusecko paveikslo „Pjovėja“ reprezentacija kulinariniame kontekste turi gilesnes tradicijas, siekiančias sovietmetį. Vlado Drėmos deklaruota K. Rusecko intencija „paveikslu pagerbti sunkų valstietės triūsą“[3] atitiko sovietinę ideologiją ir užtikrino šio paveikslo pripažinimą ir sklaidą. Ne vieną dešimtmetį „Pergalės“ saldainių fabrikas gamino saldainių dėžes su šiuo pjovėjos atvaizdu, todėl šis paveikslas daug kam asocijavosi su gomurio malonumais.

Teorinėje literatūroje apibrėžtame intencijų hierarchizavime kulinarinės intencijos neįvardytos, bet jas galima būtų priskirti prie kultūrinių, žemesnės pakopos intencijų. Aukščiausia pakopa  tenka metafizinėms intencijoms. Sovietmečiu Vladas Drėma metafizinių intencijų šiame kūrinyje ieškoti negalėjo. Paveikslo analizėje jis net neužsimena apie pjovėjos  pakabuką – škaplierių su nutapyta Švenčiausios Mergelės Marijos monograma MRA. Neanalizuoja apeigų, susijusių su rugiapjūte, kuri buvo pradedama liepos 16 d. per Škaplierinę – šventos Mergelės Marijos garbinimo dieną, nes tikėta, kad būtent šią dieną ji išvaduoja sielas iš skaistyklos. Pabaigtuvės švenčiamos per Žolinę – Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Be jokios abejonės, šios paveikslo intencijos privalėjo būti nutylėtos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir žodžio laisvę, VDA išleistame Lietuvos dailės istorijos vadovėlyje K. Rusecko „Pjovėja“ tapo „personifikuota Lietuva: grakšti, tvarkinga, nuolankiai nuleidusi akis, dirbanti orius kasdieninius darbus ir nuoširdžiai katalikiška.“[4]

Apžvelgus praeities ir dabarties priskirtas reikšmes, norisi tikėti, kad ateityje bus galima tikrosioms K. Rusecko intencijoms artimesnė paveikslo interpretacija. Tam turės pasitarnauti atidesnis žvilgsnis į tarpsukiliminio 1831–1863 m. laikotarpio politinius, kultūrinius įvykius Lietuvoje ir išlikusius rašytinius šaltinius.

Galbūt taip pat reikės pripažinti, kad Kanuto Rusecko intencija „Pjovėjos“ kūriniu pademonstruoti Lietuvos solidarumą su Prancūzija šiame straipsnyje buvo sukurta spekuliatyviai, bet tai puiki iliustracija, kaip lengvai meno kūrinį galima priversti tarnauti ideologijai, falsifikuojant ar nutylint faktus, kai pats autorius nebegali tam prieštarauti.



  1. Jolita Mulevičiūtė, Besotis žvilgsnis, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 32.

[3] Vladas Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius: VDA leidykla, 1996, p. 159.

[4] Lietuvos dailės istorija, Vilnius: VDA leidykla, 2002, p. 209.








 

Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.
Kanutas Ruseckas, „Pjovėja“. 1844 m.