Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyksta Eglės Lekevičiūtės instaliacijų paroda
„Ratais kvadratais“.
Ratais kvadratais, ratais kvadratais, ratais kvadratais.
Parodoje visai kaip gyvenime. Kažkur užeini, kažkur sustoji. Kažką judini, arba pats judiniesi. Ratu ratu arba kampais kampais. Kartais atsitrenkdamas. Judesyje. Judame. Kaip Aristotelis sakė,- viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas mums yra laikinas, nes natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, todėl, kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos, todėl, kad juos judina dievas. O kol esame netobuli ir viskas mums yra daiktiška, kol viską esame linkę suvokti substancinėmis ir ypatybinėmis kategorijomis, mes judame ir judėdami patiriame. Tik judesys mums yra sąlyga patirti. Tik judesyje pasirodo erdvė ir laikas, o mūsų patirtis juos išskleidžia. Judindami, judėdami ir judindamiesi mes taip pat žaidžiame. Šįkart Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos kvadratuose. Ratais kvadratais mes sukame ratus, rankomis miname buvusius dviračius, o gal prisukinėjame amžinybės laikrodžius, kurie skaičiuoja ir mūsų gyvenimo žaidimo valandas, minutes? Ieškome išėjimo kvadratinėse pinklėse ir stačiakampiškuose labirintuose, ne visada jį rasdami. Nesvarbu, esi suaugęs ar vaikas. Suaugusiems ypač privilegijų jokių nėra. Žaidi arba ne. Ieškai, galvoji, improvizuoji arba stovi vietoj, viename taške ir nuobodžiauji. Juk esi tik judanti aristoteliška substancija tarp judančių daiktų. Tik judantis elementas tarp judančių kitų. Mažytis atomas ratų kvadratų molekulėje.
Eglės Menas ne vien akims.
Telefono ragelyje pasigirsta juokas.
Jos juokas.
