Nedažni stiklo meno blyksniai

 

Kas yra šiuolaikinis stiklo ir vitražo menas? Kuo šiandieniniame meno kontekste, kuriame dominuoja konceptualumo paieškos, ypatinga ši materija? Šiuolaikinėje meno praktikoje mentaliniai raiškos elementai svarbesni už fizinį meno kūrinio būvį, o medžiagos menui kurti ieškoma neišsenkančiuose vaizduotės ir pasąmonės kloduose. Vis dėlto stiklas, kaip raiškos priemonė, nepraranda savo žavesio: dabartiniame mene jis įgauna naujų netikėtų rakursų. Stiklas derinamas su fotografija, videoprojekcijomis, šviesos instaliacijomis, o kartais meno kūriniu tampa tiesiog eksponavimui pritaikytas stiklo lakštas. Varijuodamas daugialypiais įvaizdžiais jis atskleidžia niekuo nepakeičiamą iliuzoriškumo naratyvą. Taip stiklas tampa atspindžių kupinu menu, kuris suspindi žiūrovo žvilgsnyje į kaskart skirtingais optiniais efektais pripildytą perspektyvą.

 

Ką žiūrovui sako terminas „vitražas“? Daugeliui jis stereotipiškai asocijuojasi su sakralinės paskirties pastatais, polichromine simbolika ir architektūriniu santykiu su erdve. Dabartinis vitražas gerokai pranoksta savo ištakas – novatoriški eksperimentai net ir šią senąją technologiją nuvedė šiuolaikišku kūrybinių ieškojimų keliu. Vitražas tampa lanksčia meno rūšimi, į savo aplinką įsileidžiančia nūdienos technologijas, kad būtų sukurtas originalus kultūrinis produktas. Gal dėl to menininkai vengia šio termino, po truputį pervadindami vitražą „architektūriniu“ ar „interjeriniu, meniniu, dekoratyviniu stiklu“. Tarsi pirminė sąvoka nurodo į amatą, į praeities kultą, tarsi ši definicija įkalintų koncepcinę pajautą švino profiliuose. Turbūt todėl klasikine technika atliktų kūrinių parodoje beveik nepamatysime. Negana to, vitražas jau ir nebūtinai kabinamas ant lango – visais įmanomais būdais ši meno rūšis vaduojasi iš stereotipinio sąstingio ir taip atskleidžia įvairialypį medžiagos grožį. Desperatiškai siekdami šiuolaikiškumo stiklo menininkai ir vitražistai nuklysta į meninius paribius, taip sukurdami žiūrovo interpretacijoms atvirą terpę.

 

Parodoje eksponuojami kai kurie darbai šioje aplinkoje besisukantiems meno gerbėjams jau matyti iš ankstesnių parodų, tačiau dažniausiai tai – tų pačių autorių, jau ne kartą dalyvavusių bendrose Baltijos šalių parodose, idėjinių ir eksperimentinių ciklų tęsiniai. Tokios parodos, kuriose reprezentuojama trijų Baltijos šalių stiklininkų ir vitražistų kūryba, leidžia palyginti ir įvertinti skirtingas ir panašias šalių meno lauko tendencijas, išryškinti jų santykį ir transformacijas. Įžvalgesnis žiūrovas, aplankęs keletą tokių lyginamųjų ekspozicijų, nesunkiai galėtų suklasifikuoti lietuvių, latvių ir estų kūrinius: Latvijos mokykla mėgsta karšto stiklo liejimą ir formavimą, aiškias formas ir sudėtines kompozicijas. Lietuviai neturi tokios aukštos kokybės technologinės bazės kaip estai, tad mūsų autoriai dažniau linksta perteikti mintį techniškai paprastesnėmis priemonėmis. Estijos menas glaudžiai susietas su skandinaviška tradicija, todėl estų kūriniai visuomet žavi nepriekaištinga kokybe, minimalizmu ir itin taikliais meniniais akcentais turinio bei formos požiūriu. Estų kūrinius sunkiau „perskaityti“ iš pirmo žvilgsnio, o tai tik dar labiau traukia žiūrovą peržengti tą meno objektą ir stebintį subjektą skiriančią ribą.

 

Parodos pavadinimas „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ intriguoja, tačiau čia neišvysime „aštrių“ kampų, duženų, sukruvintų stiklasienių... Manyčiau, taip siekiama pabrėžti medžiagos panaudojimo perspektyvą – aštriabriaunį pjaunantį stiklą galima paversti glotniu, o dūžtantį ir trapų – masyviu tvirtu stiklo luitu. Kūriniuose nėra destruktyvumo, nejuntamas nesaugumo ar pavojaus jausmas. Provokuojantis pavadinimas pasako daugiau nei pati parodos idėja, aprašyta anonse. Pavadinimas slepia mintį, kad medžiagos žmogaus rankose gali virsti ginklais: priklauso nuo to, kaip mes tą medžiagą naudojame. Stiklas gali pjauti, bet gali tapti puikiu meno kūriniu, metalas gali tapti koviniu šautuvu, bet taip pat iš jo gali būti išlieta skulptūra... Šiandienos kontekste tokios temos įgyja drąsos ir solidarumo, susivienijimo ir palaikymo reikšmę, perteikiamą kultūriniu pavidalu.

 

Lietuvoje stiklo ir vitražo parodos rengiamos itin retai. Paskutinį kartą trijų Baltijos šalių akademinė stiklo meno paroda vyko prieš penkerius metus. Be abejo, nepamirškime tokių svarbių tarptautinių parodų kaip „Vitrum Balticum“ trienalė, paroda „2D“ „Arkos“ galerijoje, tarptautinis stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“ Panevėžyje. Parodos Lietuvoje nėra dažnos, tačiau ne vien todėl kiekviena šių retų progų ekspozicinėje erdvėje pamatyti įspūdingų dūžtančių kūrinių paletę auditorijai tampa išskirtiniu įvykiu – stiklo ir vitražo parodos pasižymi unikaliu vaizdinio efekto ir technologinio meistriškumo deriniu. Tokios parodos užburia, todėl apmaudu, jog ne taip dažnai žiūrovas apdovanojamas šiuo dinamišku, kartkartėmis kiek efemerišku, skirtingai pasikartojančiu šviesos teatru stiklo briaunose. Šis straipsnis pavadintas „Nedažni stiklo meno blyksniai“ ne todėl, kad stiklo ir vitražo menas yra kažkas laikina, o todėl, kad tokios parodos, nors ir retos, kartu yra labai efektingos.

 

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.