7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas įsiminė 2014 metais

Dailė

Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Dailė
Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ lauko ekspozicijos fragmentas. 2014 m. Nacionalinė dailės galerija
Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ lauko ekspozicijos fragmentas. 2014 m. Nacionalinė dailės galerija
Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailės kritikus, meno istorikus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančių metų įsimintinus įvykius, asmenybes ir tekstus.
 
Gintaras Zinkevičius:
1. Įsimintini įvykiai: Mindaugo Navako „Šlovė buvo ranka pasiekiama“, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“. Dvi parodos, kurios paguodė, kad meno vis dar pasitaiko.
2. Įsimintinos asmenybės: Antanas Sutkus. Susirūpinusio draugo vaidmuo filme „Meistras ir Tatjana“.
3. Įsimintini tekstai: Karolinos Rybačiauskaitės straipsnis „Tarsi fotografija?“; grakšti fotošiandienos diagnozė. Post-profesoriams rytoj – pensija, medaliai ir šampanas. O kam aklavietėje trepsėti jaunimui?
 
Monika Krikštopaitytė:
Jei tvarkingai į užrašų knygutę visus metus būčiau užsirašinėjusi, kas ryškesnio ar svarbesnio įvyko, mano įspūdžių konstrukcija, ko gero, atrodytų kitaip. Nors yra ir išlikimo atmintyje kriterijus, juo pernelyg nepasikliaučiau, nes būna įvykių, kurie nugrimzta kur nors į dugną ir tampa svarbūs daug vėliau, tam tikromis aplinkybėmis. Prašydama įvertinti šią paklaidą, vardinu tai, ką pajėgiau apdoroti vienu prisėdimu.
Daugiausiai malonumo sukėlė vasarą NDG veikusi Mindaugo Navako paroda pranašišku pavadinimu „Šlovė buvo ranka pasiekiama“. Tokio paties tipo (ironija / mastelis / kultūros refleksija ir apvertimas) džiaugsmo teikė Vlado Urbanavičiaus „Standartiniai rezervuarai“ ŠMC. Kažką tokio pat monumentalaus savo forma ir idėja turėjo Gintauto Trimako „Išėjimų“ serija. Atradimais (iš naujo) tapo Aistės Kirvelytės tapybos juslinis ir intelektinis diapazonas parodoje „Davaite liubit drug druga“ „Titanike“, Adomo Danusevičiaus gebėjimas prabilti per raiškos sukaustymą parodoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir Aleksandros Jacovskytės išgyventas miestas knygoje „Vilniaus veidai 1964–1993“. Svarbiu įvykiu laikau Gintaro Zinkevičiaus knygą „Kareivio dienoraštis“ – ji ne tik savalaikė (primiršusiems Rusijos požiūrį į žmogų), bet ir terapinė gerąja prasme – kai pūlingos temos nebeapsiriboja gėdos / abejingumo ratelių auditorija, o pasiekia tylos lūžio momentą. Tokio pat efekto turi ir Kęstučio Grigaliūno paskutinių metų projektai.
 
Iš daugkartinio kankinimo Donelaičiu (jiems nepriskirdama vieno gero tyrimo „Visagalė tradicija“ ir Šarūno Leonavičiaus iliustracijų) džiaugiuosi Žygimanto Augustino autodonelaičiais ir nauju posūkiu kūryboje, kai autoriaus klonams imti diegti garsių žmonių genai. Įsiminė brutalios erotikos temos ištraukimas Vinco Kisarausko kūryboje, darbų eksponavimas natūralioje šviesoje (paroda „Prieblandos valandos“) ir Erikos Grigoravičienės tekstas apie tai. Bažnytinio paveldo muziejus toliau žavi ekspozicijų kokybe (vizualine ir moksline), šiemet ypač išsiskyrė paroda „Šilkas ir auksas“, intrigavo Giedrės Mickūnaitės parengtas Trakų bažnyčios ideologinis detektyvas. Vilniaus grafikos meno centre labai įspūdingi buvo Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai, Petro Repšio ofortai ir piešiniai, išsamiai parengta Mikalojaus Povilo Vilučio retrospektyva (rodyta „Titanike“).
 
Manau, kad paskutiniu metu išplitusi įvairių pokalbių, pristatymų ir diskusijų mada turi potencialo, jei tik dar labiau branginsime savo laiką besirinkdami kalbėtojus ir geriau viešinsime tylesnius, bet kokybiškesnius renginius. Kaip ir pernai, šiemet buvo ryškus tas pats parodų rengimo bei reflektavimo aktyvas (Laima Kreivytė, Kęstutis Šapoka, Agnė Narušytė), mokslinius kalnus publikai regimai vertė Giedrė Jankevičiūtė, Giedrė Mickūnaitė, Laima Laučkaitė, Erika Grigoravičienė, Margarita Matulytė.
 
Kaip atskirą reiškinį reiktų išskirti metų gale prasiveržusią tendenciją į tirštį. Turiu galvoje vizualinį ir prasminį turtingumą Paulinos Pukytės, Dainiaus Liškevičiaus, Aido Bareikio (truputį praskiesto „Vartų“ galerijos baltos erdvės, bet gerai pasireiškusio „Artifex“ galerijoje), Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniuose, Teodoro Kazimiero Valaičio įspūdingoje parodos architektūroje, Vito Luckaus minėjimo renginiuose. Jį pranašavo Dariaus Žiūros, Arūno Gudaičio, Kristinos Inčiūraitės, Jurgos Šarapovos, Martos Vosyliūtės (seniausiai) parodos, Benignos Kasparavičiūtės, Shaltmiros įvairaus pobūdžio pasirodymai, barokinis Laisvydės Šalčiūtės kūnų ir tekstų (neskaitymui) koncentratas.
 
Nedaug žodžių reikės ir pagaliau sulauktai Arvydo Šaltenio retrospektyvinei parodai, viskas aišku ir švarioje subrendusios „Postidėjos“ ekspozicijoje. Galima pradėti tikėtis, kad menas ir vėl bus vizualus, vėl galėsime jam atsiduoti, būti visaip kitaip jo veikiami. Kritikai pagaliau galės atsisveikinti su kaltės / pykčio jausmu dėl neperskaitytų aprašymų. Brangūs menininkai, būkite ir kitais metais gailestingi: atsižadėkite savo akademinių rašinių parodose, nekonkuruokite su rimtais mokslininkais ir gerais rašytojais. Juk konceptualaus (ir kitokio tekstinio) meno klasika beveik niekada neviršija vieno sakinio limito. Nebent...
 
Dalius Jonkus:
Įsimintini įvykiai. „Kino pavasaryje“ svarbiausias įvykis buvo Aleksejaus Germano filmas „Sunku būti Dievu“ (2012). Filmas vainikuoja Germano aistringą pasinėrimą į stalinistinės epochos tyrinėjimą ir kartu tai tarsi pranašiška dabartinės Rusijos autoritarinės valdžios analizė. Filme gilinamasi į valdžios ir galios filosofiją. Šis paskutinis Germano filmas sukurtas fantastinės literatūros motyvais, bet kaip ir ankstesni jo filmai tiria žmogaus buvimą beviltiškoje situacijoje, kurioje naikinamas asmenybės autonomiškumas. Pritrenkiantį filmo įspūdingumą lemia ne pesimistiškai atskleista valdžios tema, bet jo estetinė kokybė. Čia laužomos įprastinės kinematografinės konvencijos. Fenomenologiškai kalbant, tai nuolatinis figūros ir fono, pirminio plano ir antrinio, paviršiaus ir gelmės sukeitimas vietomis. Germano filmams apskritai būdinga sutelkti dėmesį ne į herojų, bet į jo aplinką, ne į tą, kuris kalba, bet į tą, kuris klauso. Garsas nebūtinai sutampa su vaizdu. Šiame filme dar akivaizdžiau parodoma, kad svarbiausia yra ne pasakojama istorija, bet pati vizualinė ir garsinė raiška. Todėl tie, kurie ieškos literatūros kūrinio atkartojimo, liks nusivylę. Filmui būdinga fenomenologinė juslinės raiškos galimybių refleksija. Paprastai juslinė raiška tarnauja tam, kad būtų geriau suformuota prasmė. Tačiau Germanas siekia parodyti pačios juslinės medžiagos prasmingumą. Prasmė ne atsieta nuo jutiminės medžiagos, o visiškai į ją panardinta. Žiūrėdamas filmą jautiesi pasinėręs į purvą, išmatas, šlapimą, snarglius ir kitokias kūniškas išskyras. Pats žmogaus kūnas vaizduojamas kaip šios juslinės materialybės dalis ir pratęsimas. Veikėjai nuolatos šnypščiasi, kosi, žiaukčioja, kakoja ir siusioja. Jie liečia, čiupinėja, uosto ir ragauja visą šią medžiagą, taip patį žiūrovą versdami pajusti ir pasinerti į juslinę vaizdavimo plotmę. Filmas tarsi peržengia vizualinei patirčiai būdingą distanciją ir įtraukia taktiliškai. Po jo jautiesi tarsi pats ilgą laiką klampojęs po šią gličią masę, ją uostęs ir ragavęs. Tačiau kokia tokio prasmės-formos sutapatinimo su jusline medžiaga paskirtis? Atsakymas į šį klausimą, matyt, galėtų būti daugialypis. Aš galiu suformuluoti du atsakymus. Pirma, tai bandymas pačia kino vizualine-garsine raiška perduoti būseną totalinio nesaugumo situacijoje, kai žmogus redukuojamas į materiją. Antra, tai filosofinis meno formos ir gyvenimo materijos santykio apvertimas. Jei kino meną laikysime gyvenimo materialumo paneigimu, jo derealizacija, tai Germano filmas siekia akivaizdžiai parodyti juslinio materialumo pirmapradiškumą kine. Šis filmas savo jusline forma paneigia save kaip iliuziją. Taigi jis reflektuoja irealios realybės žaismą, parodo kino estetinės raiškos galimybes.
 
„Vaikystė“ – geriausias mano matytas filmas šių metų „Scanoramoje“. Režisierius Richardas Linklateris savo filmu demonstruoja įkūnytą laiką ir dabarties grožį. Filme svarbiausia laiko kaip dabarties patirtis. Kasdienybės smulkmenos yra reikšmingos ir tas reikšmingumas suvokiamas tuo intensyviau, kuo labiau atsiveriame dabarties esačiai. Kasdienybės išgyvenimui svarbesnis yra ne nuobodulys, kuris tapatinamas su laiko tuštumos jausmu, bet prasmingai ištęsto dabarties laiko patyrimas. Pažiūrėjęs 12 metų filmuotą „Vaikystę“ (kai aktoriai tiesiog bręsta ir sensta vykstant filmui) aš naujomis akimis peržiūrėjau ir kitą šio režisieriaus kino projektą, kuris tęsiasi jau beveik 20 metų. Turiu omenyje trilogiją apie poros įsimylėjėlių, kuriuos vaidina tie patys aktoriai, gyvenimą: „Prieš saulėtekį“ (1995), „Prieš saulėlydį“ (2004) ir „Prieš vidurnaktį“ (2013). Visus tris filmus pažiūrėjau atgaline tvarka. Įspūdingas laiko pjūvis. Šiuose filmuose intensyvaus dabarties išgyvenimo tema vėl yra svarbiausia. Filmuose pats laikas išsitęsia. Pavyzdžiui, antrajame filme rodoma valanda nepertraukiamo herojų pokalbio, kai jie tarsi sprendžia, ar jiems pasilikti kartu. Herojai nuolat kalba apie kasdienybę ir kaip svarbu būti dabartyje. Keliamas klausimas apie tai, kaip reiktų gyventi, jei žinotum savo mirties valandą. Šis rūpestis dabartimi – tai stoikų filosofų minties atkartojimas.
 
Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ galerijoje „Kairė–dešinė“ patiko kaip konceptualus ir savirefleksija paremtas erotinio moters kūno vaizdavimo aktualizavimas dabartyje.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“ praplėtė požiūrį į Lietuvos 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio fotografiją.
 
Įsimintinos asmenybės. Įsimintiniausia asmenybė blogąja prasme – Martinas Heideggeris. Pagaliau publikuoti šio autoriaus „Juodieji sąsiuviniai“ atnaujino diskusijas apie jo filosofijos ryšius su nacizmu. Heideggerio asmenybė niekada man nebuvo simpatiška, tačiau dabar paaiškėjo, kaip naiviai šis filosofas tikėjo žydų sąmokslu ir palaikė pačius juodžiausius antisemitinius prietarus. Vėl kyla klausimas, kaip reiktų vertinti talentingus autorius, kurie susikompromitavo kolaboruodami su fašistine ar komunistine valdžia?
 
Įsimintini tekstai. Perskaičiau įkvepiančią prancūzų filosofo Pierreʼo Hadot knygą „Vien dabartis yra mūsų laimė“, kurioje jis klausinėjamas apie kelią į filosofiją ir apie jo antikinės filosofijos studijas. (The Present Alone is Our Happiness, Second Edition: Conversations with Jeannie Carlier and Arnold I. Davidson. (Cultural Memory in the Present) Paperback – February 23, 2011). Pagrindinė mintis – kad senovės filosofai praktikavo filosofiją kaip gyvenimo būdą. Sutelktas buvimas dabartyje yra viena iš epikūriečių ir stoikų filosofijai būdingų dvasinių praktikų.
 
Šią vasarą keliaudamas po Indiją vėl perskaičiau prieš 30 metų skaitytą Hermanno Hesseʼs „Stepių vilką“. Jutau, kad kartais tos pačios knygos perskaitymas (ypač tokios, kuri atrodė tokia svarbi paauglystėje) leidžia geriau pažinti save ir jau įvykusias sąmonės transformacijas. Tai, ką tada skaitydamas romaną suvokiau kaip ateities pažadą, dabar meditavau kaip asocijuotus savo patyrimų prisiminimus.
 
Paulina Pukytė:
Šiemet didžiausią įspūdį man padarė šventųjų bendravimas (t.y. kultūros profesionalų komunikavimas), kartais tampantis menu, kartais pranešimu, kartais saviraiška, o kartais (kultūros lauko) diagnoze.
 
Iš to bendravimo labiausiai įsiminė trijų Išminčių dovanos:
Kasparas: „[Literatūros] forumas prasidėjo […]; poetas X, vos išlipęs iš autobuso ir apsidairęs, žaibiškai reziumavo situaciją: „Krūva mergų [ir] keturi Nacionalinės premijos laureatai…“
Melchioras: „…prie mūsų pribėga mergina, pagriebus skubiai pabučiuoja man ranką, šnibžteli: „čia už poeziją“ ir nuskrieja tolyn...“
Baltazaras: „Tavo kūrinio neįdėjo [į periodinį kultūros leidinį], nes nepatiko tavo komentaras [ten ir ten apie tą ir tą].“
 
Šios amžių glūdumą menančios sentencijos apsireiškė įvairiais pavidalais ir įvairiose vietose, teikė nuodėmių atleidimą, bet amžinojo gyvenimo – ne. Tačiau iškėlė klausimus:
a) ar menininkė arba rašytoja moteris (merga, mergina – kaip laureato priešingybė) gali išlikti (profesine prasme), jeigu yra dar ir kritikė? Ir apskritai, ar žodžio aštrumas tinka Elektrai?
b) ar talentingas, premijomis apdovanotinas rašytojas (ir menininkas platesne prasme) gali, bet neturi, ar turi, bet negali, ar gali, bet nenori būti dar ir vizionieriumi – mąstymu ir pažiūromis išeiti iš savo kiemo ir pralenkti savo laiką, kvestionuoti užkalkėjusias „tiesas“ ir oponuoti dominuojančiam diskursui, būti visuomenės vystymosi avangarde?
 
Panašiai rašytojų intelektualų (be abejo, ir vyrų, ir moterų) viešąjį vaidmenį nusako Edwardas W. Saidas: įvairiose srityse, įvairiomis formomis ir įvairiomis priemonėmis oponuoti esamai situacijai ir hipotetinti geresnę; artikuliuoti, o ne tylėti, pavyzdžiui, išaiškinant binarinių opozicijų ar „tradicinių vertybių“ klastą, pateikti alternatyvas įprastiems (įkalinantiems) naratyvams. Tačiau atrodo, kad mūsų ribotoje erdvėje ir ribotame laike nei a, nei b ne tik neskatintina, bet tiesiog nepalanku, neapsimoka, nesveika, nepatartina, nepageidautina ir netgi baustina; tai atspindi ir kasdienė kultūros lauko žaidėjų politika, ir kūrėjų įvertinimų (ypač Nacionalinėmis premijomis) kriterijai. Nes čia svarbiausia šlovinti arba nostalginti tautišką-sovietinę patriarchalinę praeitį ir cementuoti tautišką patriarchalinę dabartį bei status quo. O ateities tiesiog nėra, nes ji – niekada nesikeičianti praeities dabartis. Anot vieno Chucko Palahniuko romano veikėjo, ateitį nužudė žmonės, apsitaisę nebalinta drobe ir sandalais, o namuose palikę užmerktus lęšius. Gal šį smagų teiginį galima būtų perfrazuoti net ir taip (kalbant ne apie šiuos metus, o apskritai): mūsų ateitį dusina Nacionalinės premijos laureatai? Ir tik mūsų aptvertoje erdvėje bei mūsų užmūrytame laike tai nuskambėtų kontroversiškai.
 
Jurij Dobriakov:
Įsimintini įvykiai. Gegužės mėnesį vykęs ketvirtasis tarptautinis simpoziumas „Interformatas“ Nidos meno kolonijoje. Šių metų tema – smėlio ir vandens ekosistemų kismas. Nors Nidos simpoziumai tikriausiai nėra labai matomi „centre“ (Vilniuje) dėl geografinio ir teminio nuotolio, jie labai išsiskiria Lietuvos meno kraštovaizdyje savo nesuvaidintu tarpdiscipliniškumu ir Lietuvoje gana menkai tyrinėjama problematika. Šiemetinis simpoziumas buvo bene sėkmingiausias visos serijos renginys.

Su Vito Luckaus sugrąžinimu į aktyvią kultūros „apyvartą“ susiję renginiai, nuo vasarį pasibaigusios parodos NDG iki monografijos ir filmo pristatymo bei fotografijos tyrimų centro atidarymo Šiauliuose. Nors subjektyviai žvelgiant Luckaus figūra galiausiai tapo šiek tiek fetišizuota, neabejoju, kad šie įvykiai ir renginiai įsimins ilgam.
Iš labiau „pogrindinės“ pusės – Vilniuje, Kaune ir mažesniuose miestuose aktyvių savanorių kolektyvo „Agharta“ organizuoti renginiai, kuriuose susipynė garso menas, įvairiausių rūšių eksperimentinė muzika ir performansas. Nors šie renginiai skirti gana siauram ratui (ir tai yra neabejotinai gerai), be jų visa Vilniaus ir Lietuvos kultūros scena man būtų gerokai mažiau gyvybinga.
 
Įsimintinos asmenybės. Labiausiai įsiminusios asmenybės (grynai dėl simbolinio ir kai kuriais atvejais fizinio svorio) – jau pripažinti ir naujai įtvirtinami modernaus ir šiuolaikinio Lietuvos meno korifėjai, kurie, atrodytų, visus metus varžėsi dėl šlovės, matomumo ir galios – Mindaugas Navakas, Antanas Sutkus, Vitas Luckus, Deimantas Narkevičius, iš dalies ir Dainius Liškevičius, nors pastarojo šlovės apogėjus tikriausiai ateis kitąmet.
Įsimintini tekstai. Monikos Krikštopaitytės ir Dovilės Tumpytės polemika apie Deimantą Narkevičių ir platesnį Lietuvos šiuolaikinio meno (legitimavimo) kontekstą „7 meno dienų“ puslapiuose, pagaliau atvėrusi nemažai akivaizdžių, bet retai pripažįstamų povandeninių įtampų ir nesusikalbėjimo taškų.

Antrojo LTMKS knygos tomo tekstai, kuriuos teko versti į anglų kalbą ir kuriuose buvo galima rasti labai daug intriguojančios, naudingos ir kartais nevienareikšmiškos informacijos apie mažiau žinomus ar primirštus pirmųjų dviejų Nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos šiuolaikinio meno reiškinius, įvykius ir procesus.
 
Lina Michelkevičė:
Alytaus miesto savivaldybės sumanymas perkelti Alytaus dailės mokyklą iš specialiai jai projektuoto pastato miesto širdyje į jo pakraščius ir bendruomenės protestas prieš šį sprendimą. Gana įprastas aklai ūkiško politinio mentaliteto akibrokštas, sulaukęs neįprastai efektyvaus pasipriešinimo.
 
Parodos ir menininkų pokalbiai projektų erdvėje „Malonioji 6“ – nauju intensyvumu veikti pradėjusioje vietoje, tobulai tinkančioje trumpalaikiams kultūros blyksniams.
 
Vilniaus „Lėlės“ teatro premjera „Tiktaktika“ – Miko Žukausko, Antano Dubros, Arturo Bumšteino ir Sigitos Mikalauskaitės bendradarbiavimo vaisius. Spektaklis vaikams, kuriame nenuobodžiauja ir tėvai, grakštus filosofijos, lengvo juoko ir pačios įvairiausios kultūros – nuo aukštųjų žanrų iki punk – derinys.
Tekstai ir vaizdai, kurie įsimena ir atsimena: projektas „Atminties vietos. Laisvieji Kauno archyvai“ (www.atmintiesvietos.lt) – atviras miesto vietų, praktikų, (sub)kultūrų ir prisiminimų žemėlapis.
Meno edukacijai skirta programa Šiuolaikinio meno centre – negi tikrai ir Lietuvos šiuolaikinio meno institucijos pagaliau suprato, kad be menininkų (gal) egzistuoja ir kita meno publika?
 
Vytautas Michelkevičius:
Įsimintini įvykiai. Labiausiai įstrigęs – 3 dienų meno festivalis-simpoziumas „Bastymasis su tikslu: tyrimo puota“ (angl. „Loitering with Intent – Feast of Research“) Stokholme, jungiantis vizualiųjų menų, cirko, šokio, operos, teatro ir literatūros menininkus. Jį organizavo Stokholmo menų universitetas kartu su Meninio tyrimo draugija (SAR). O įsiminė, matyt, kaip prasmingai sudėliotas renginys, atskleidžiantis bendradarbiavimą tarp iš pirmo žvilgsnio tolimų sričių ir parodantis ne tik sukurtus kūrinius, bet ir link jų vedančius procesus bei tyrimus. Smagu buvo sudalyvauti nuo karaokės su operos solistais iki cirko artistų repeticijos ir filosofinių diskusijų.
Taip pat įstrigo man pačiam svarbūs atradimai, kad performatyviųjų menų atstovai sankirtoje su šiuolaikiniu menu gali įnešti tikrai įdomių įžvalgų ir patirčių. Pavyzdžiui, švedų choreografė ir šokėja Mette Ingvartsen, įtraukianti žiūrovus į dalyvaujamuosius performansus ir kurianti „procumentation“ – kūrybišką būdą, kaip dokumentuoti ir perteikti performansus.
 
Taip pat nustebino Whitney bienalės Niujorke „menkumas“ (ir ten rodomo amerikietiško meno vienkryptiškumas), nes iki šiol būnant Europoje atrodydavo, kad ji bene tokio dydžio ir svarbos kaip Venecijos bienalė. Tad darkart pasiteisino sena patarlė, kad geriau vienąkart pačiam pamatyti nei dešimt kartų išgirsti.
Žinoma, labiausiai įsiminė tie įvykiai, prie kurių dirbdamas daugiausiai praleidau laiko. Pavyzdžiui, ruošimasis su Dainiumi Liškevičiumi ir jo projektu „Muziejus“ Venecijos bienalei 2015-aisiais ir intensyvi „Malonioji 6“ parodų, renginių ir pokalbių programa, moderuojama Ernesto Parulskio. Tad čia jau galima pereiti prie asmenybių.
 
Įsimintinos asmenybės. „Malonioji 6“ pokalbių programoje (ačiū jos koordinatorei Linai Rukevičiūtei) didžiausią ir, svarbiausia, – netikėtai malonų įspūdį paliko du pokalbiai: pirmasis su architektais Gintaru Kuginiu (vienas iš NDG rekonstrukcijos architektų) ir Kęstučiu Lupeikiu (LR Generalinės prokuratūros architektas), kurie dar gerokai iki 2000-ųjų aktyviai dalyvavo parodose kaip menininkai. Antrasis – su tapybą baigusiais, bet visai skirtinguose kontekstuose kuriančiais menininkais Gintaru Makarevičiumi, Jurga Barilaite ir Augustinu Beinaravičiumi.
 
Kai menas tampa profesionalia kasdiene veikla, vis dažniau prisimenu Konstantino Bogdano prieš trejetą metų išsakytą mintį, kad jis džiaugiasi, jei per metus atranda bent vieną kitą jam įdomų menininką. Tąkart pasirodė labai keista, o dabar vis po truputėlį artėju prie šio skaičiaus, nors labai nesinorėtų jo greitai pasiekti.
Jei atsigręžtume į vietinį kontekstą, tai vizualiai įsiminė Dariaus Žiūros paroda „SWIM“ ŠMC.
 
Įsimintini tekstai. Po kelerių metų pertraukos vėl nusipirkau Sigito Parulskio knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ („Alma litera“, 2011) tarsi norėdamas pasitikrinti, ar tie tekstai vis dar veikia ir yra artimi man. Pasirodo, kad vis dar. Beskaitant ironiškai humoru prapjautas mintis įstrigo šioji: „Ir kai nueinu į šiuolaikinio meno galeriją, vienintelis padoresnis mane apimantis jausmas – gėda. Ne ta gėda, kurią galbūt galėtų išprovokuoti talentingai sukurti šiuolaikiniai kūriniai, bet gėda dėl tos krūvos šlamšto, kuris vadinamas kūriniais. Pavyzdžiui, Josephas Beuysas – beviltiškas ligonis, įtikinęs dar keletą idiotų. Iš esmės jis kažkuo panašus į Hitlerį – reikalingas aktyvus, aistros apsėstas beprotis, ir už jo nugaros visuomet atsiras tų, kuriems jo beprotybė gali būti naudinga.“
 
Ši citata taip ir liko nustebinusi literato požiūriu į šiuolaikinį meną ir atskleidusi vis labiau pastebimą tendenciją Lietuvoje: kuo šiuolaikiškesni tam tikros meno srities kūriniai ar jų formos, tuo rečiau auditorijoje aptiksi atstovų iš kitų meno sričių. Tad „Jaunoje muzikoje“ ar „Gaidoje“ sutinku tik su muzika susijusius profesionalus, parodose – tik vizualiųjų menų atstovus, o literatūros kūrinių skaitymuose – tik literatus. Tad natūraliai iškyla klausimas: jei susirenka tik kolegos kolegų palaikyti, tai kurgi dingo auditorija? Ir ką veikia kitų meno sričių praktikai? Rodos, lyg visi pažaidę prieš dešimtmetį „tarpdiscipliniškumu“ vėl užsidarė savo cechuose. O gal, kaip dažnai ir man pačiam nutinka, vaikšto tik į savo renginius, nes tiesiog fiziškai nebelieka kitiems laiko, ypač metų pabaigoje, kai kasdien vien tik Vilniuje vyksta po kelis renginius, kur norėčiau nueiti.
 
Po knygos „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1“ pristatymo susirinkę pas Laisvydę Šalčiūtę ir Kęstutį Grigaliūną kartu pildėme anketą.
Laisvydė Šalčiūtė balsavo už „Postidėją III“ galerijoje „Kairė–dešinė“, Dainiaus Liškevičiaus penkiaaukštį, Giedrės Jankevičiūtės kuruotą Teodoro Kazimiero Valaičio parodą ir „Nebaigtus projektus“ NDG.
Natalija Arlauskaitė – už į kitus metus nukeltą Vito Luckaus knygą „Požiūris į senąją fotografiją“ ir Nerijaus Mileriaus „Apokalipsę kine“, taip pat paminėjo dvi parodas: Igorio Piekuro „Titanike“ bei „Judančios raidės“ NDG. Ir dar – Gyčio Skudžinsko parodos atidarymą Kazio Varnelio muziejuje.
Erika Grigoravičienė – už Monikos Saukaitės disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“, Monikos Krikštopaitytės knygą „Atidarymai“, Paulinos Pukytės ir Vinco Kisarausko parodas. Dar pasakė, kad Virginijaus Kinčinaičio fotografijos, kurias jis publikuoja feisbuke, yra labai gražios.
Už Dainiaus Liškevičiaus kūrinį „Labyrinthus“ bei knygą „Muziejus“ balsavo Natalija, Erika, Laisvydė ir Kęstutis. Laima Kreivytė nuo balsavimo susilaikė ir pažadėjo į anketos klausimus atsakyti raštu.
 
Laima Kreivytė:
Mano atsakymai subjektyvūs – ką iš arčiau mačiau, tą geriausiai ir prisimenu.
Įvykiai. Įvykiai, kaip ir dera, vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje. Patiko beveik visos ten surengtos parodos – ir didžiosios, ir mažosios. Svarumu išsiskyrė Mindaugo Navako ekspozicija, užėmusi ir NDG prieigas (kuratorė Elona Lubytė); Giedrės Jankevičiūtės parengta išsami Teodoro Kazimiero Valaičio darbų paroda, itin paveikiai išeksponuota (architektas Rokas Kilčiauskas). Negaliu nepaminėti ir Kęstučio Zapkaus retrospektyvos – nes tokių užmojų (temų, plastikos ir mastelio prasme) tapybos Lietuvoje nepamatysi ir muziejuose. Taip pat ir Aleksandros Kašubienės, Kazimieros Zimblytės parodos.
 
Svarbūs ir „Titanike“ rodyti bei rodomi klasikai: Arvydas Šaltenis, Igoris Piekuras, Vincas Kisarauskas, Mikalojus Povilas Vilutis.
 
Visos Lietuvos mastu svarbu tai, kad meno gyvenimas decentralizuojasi – vis daugiau įdomių projektų vyksta Klaipėdoje, Nidoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Ir mažesnėse parodinėse erdvėse: „Malonioji 6“, „Artifex“ galerijoje, Šlapelių name-muziejuje, „Kairėje–dešinėje“. Ką jau kalbėti apie tai, kad jauni mūsų menininkai rodosi Niujorke, Londone, Berlyne, Paryžiuje, Stokholme etc. Daug visko vyksta!
 
Asmenybės ir personalinės parodos. Džiaugiuosi, kad Kęstučiui Zapkui suteiktas VDA garbės profesoriaus vardas – ir dėl kūrybos, ir dėl išugdytų mokinių.
Dainius Liškevičius nepaliauja stebinti. Parengęs išsamų muziejaus projektą ir knygą, dabar sukonstravo labirintą ŠMC.
Įsiminė Laisvydės Šalčiūtės „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ – kinematografinis klasikos skrodimas.
Paulinos Eglės Pukytės rūsio magija.
Evaldas Jansas – ne tik dėl parodos, bet ir dėl Janso TV. Jis Vilniuje daro tai, ką Jonas Mekas darė Niujorke.
Andriaus Kviliūno paroda Bažnytinio paveldo muziejuje.
Jurgos Barilaitės, Eglės Ridikaitės, Patricijos Jurkšaitytės nauji darbai.
Įsidėmėtina, kad dailininkai jau kelinti metai lieka be Nacionalinių premijų. Pernelyg susiskaidžiusi ir kompleksų kamuojama bendruomenė. Reikėtų mažiau kritikuoti ir daugiau palaikyti vieni kitus.
Knygos ir tekstai. Giedrės Jankevičiūtės monumentalus Teodoro Kazimiero Valaičio albumas-tyrimas; kelių autorių daugybę metų rengtas ir pagaliau išėjęs Kęstučio Zapkaus albumas.
Monikos Krikštopaitytės straipsnių rinktinė „Atidarymai. Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014“.
Kęstučio Grigaliūno ir Agnės Narušytės sudarytas „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1“.
Manau, svarbios ir neseniai išėjusios knygos, kurių dar neturėjau progos perskaityti – Margaritos Matulytės sudarytas Vito Luckaus fotografijų albumas, Natalijos Arlauskaitės „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“, Ramintos Jurėnaitės sudarytas Arvydo Šaltenio albumas.
 
Paklausėme, kas įsiminė šiais metais, ir VDA dailėtyros studentų. Į anketos klausimus atsakė dvi Karolinos.
Karolina Rybačiauskaitė:
Įsimintiniausi 2014-ųjų dailės gyvenimo įvykiai yra tie, apie kuriuos rašiau arba labai norėjau parašyti, bet nebūtinai parašiau. O kadangi per šiuos metus kurį laiką buvau kitoje šalyje, tai įsimintiniausi įvykiai kažkodėl būtinai yra tie, kuriuose nebuvau. Pavyzdžiui, „Kazimiera Zimblytė (1933–1999). 7 dešimtmetis“ Nacionalinėje dailės galerijoje, Deimanto Narkevičiaus retrospektyva „Sounds like XX century“ „Vartų“ galerijoje arba „Neatsakytasis Q“ Šiuolaikiniame meno centre. Asmenybes prisimenu tik tas, kurios šiemet atvirai plaikstėsi neoninių spalvų šalikėliais arba pasisakė „Literatūros ir meno“ interviu rubrikoje. Na, o tekstai, matyt, dar pakeliui į spaustuvę arba į lentyną. O jei rimtai, tikrai verta būtų paminėti puikias paskaitas ir diskusijas Nacionalinėje dailės galerijoje, pavyzdžiui, diskusijų ciklą „Kas nėra fotografija?“ (mane vis dar persekioja klausimas: „O kas nėra menas?“) ar tokių asmenybių kaip Claire Bishop žodinį ir atmosferinį (!) pasirodymą Lietuvoje.
 
Karolina Rimkutė:
Metų įvykiai:
1. Dariaus Žiūros paroda „SWIM“ (ŠMC). Mirguliuojantys moterų veidai visai neprimena tragiškos kasdienybės, apie kurią byloja jų kūnai. Kai stoji į akistatą su nepatogia, dažnai į šalį nustumiama tiesa, tik įsitikini, kad tai vyksta visada, tik nematomai. Kas gi atkreipia dėmesį į jas, naktinėjančias gatvėje, dažnai visai nepanašias į tokias, kokias įsivaizduojame? Žiūra atkreipė, ir privertė atkreipti mus. Nejaukios, kaltės ir bejėgiškumo prisotintos tylos, kurią jaučiau žiūrėdama tiesiai į akis, nepamiršiu dar ilgai.
 
2. Grupės YPA eksperimentinė POP UP galerija (prekybos centre G 09). Kartais atrodo, kad meno ir kultūros terpė su plačiąja visuomene eina kaip dvi paralelinės tiesės – kaip ir koja kojon, viena kitą mato, yra šalia, tačiau niekada nesusiduria. Galerijos veikimas prekybos centre kaip tik buvo mėginimas tyčia dirbtinai jas sujungti. Įsivaizduokite: šeimos, apsikrovusios plastikiniais maišeliais, likus kelioms valandoms iki didžiojo penktadienio filmo vaikšto po jaunų menininkų parodą. Nežinau, vykęs šis eksperimentas ar nevykęs, bet reginys tikrai įdomus.
 
3. Mindaugo Navako retrospektyvinė paroda „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ (NDG). Ilgai laukta ir puikiai lūkesčius išpildžiusi, labai gausiai apkalbėta paroda. Negaliu nepriskirti prie svarbiausių įvykių ir todėl, kad šioje parodoje mano asmeninis eksperimentas su tomis paralelinėmis tiesėmis pavyko – menu nesidomintys pažįstami jau lauke sušuko: „Va čia tai šiuolaikinis menas!“
 
Metų asmenybės:
1. Shaltmira ir jos labai kandūs bajeriai („Kryžiaus žygis į Švėkšną“, komiksai marškinėlių dizaino konkursui, kurį organizavo asociacija „Už gyvūnų teises“, „Shaltmiros herbas Nr. 1“). Taip ir toliau!
2. Aliutės Mečys pristatymas Lietuvoje. Pranešimas V konferencijoje „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“, publikacija „Atsiskyrėlės konfliktas su pasauliu“, paroda M. Žilinsko dailės galerijoje ir parodos knyga – už viską turbūt reiktų dėkoti Rasai Andriušytei-Žukienei, pasirūpinusiai plačiu A. Mečys išreklamavimu. Dabar naktimis sapnuoju, kaip kalbuosi su Aliute.
 
Metų leidinys:
Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai. Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014“.

 

Žymos:
Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ lauko ekspozicijos fragmentas. 2014 m. Nacionalinė dailės galerija
Mindaugo Navako parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ lauko ekspozicijos fragmentas. 2014 m. Nacionalinė dailės galerija
Vitas Luckus, iš ciklo „Baškirijoje“. 1981 m. Nacionalinė dailės galerija.
Vitas Luckus, iš ciklo „Baškirijoje“. 1981 m. Nacionalinė dailės galerija.
Kęstutis Zapkus, „Pirmyn – atgal su nukrypimais“. 2013 m. Nacionalinė dailės galerija
Kęstutis Zapkus, „Pirmyn – atgal su nukrypimais“. 2013 m. Nacionalinė dailės galerija
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr. Šiuolaikinio meno centras
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr. Šiuolaikinio meno centras
Darius Žiūra, „SWIM“, fragmentas. 2014 m. Šiuolaikinio meno centras
Darius Žiūra, „SWIM“, fragmentas. 2014 m. Šiuolaikinio meno centras
Gintaras Zinkevičius, iš knygos „Kareivio dienoraštis“. 2014 m.
Gintaras Zinkevičius, iš knygos „Kareivio dienoraštis“. 2014 m.
Teodoro Kazimiero Valaičio parodos Nacionalinėje dailės galerijoje vaizdas.
Teodoro Kazimiero Valaičio parodos Nacionalinėje dailės galerijoje vaizdas.
Laisvydės Šalčiūtės parodos „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ vaizdas. K. Grigaliūno nuotr. Galerija „Kairė–dešinė“
Laisvydės Šalčiūtės parodos „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ vaizdas. K. Grigaliūno nuotr. Galerija „Kairė–dešinė“
Paulinos Pukytės parodos „Mergaitės ir berniukai“ fragmentas. „Miške – „Kodėl jūsų toks didelis maišas?“. 2014 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus
Paulinos Pukytės parodos „Mergaitės ir berniukai“ fragmentas. „Miške – „Kodėl jūsų toks didelis maišas?“. 2014 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus
Parodos „Šilkas ir auksas“ atidarymas Bažnytinio paveldo muiziejuje. A. Ufarto nuotr.
Parodos „Šilkas ir auksas“ atidarymas Bažnytinio paveldo muiziejuje. A. Ufarto nuotr.
Aleksandra Jacovskytė, „Nora Grigalavičiūtė Lenino (dab. Gedimino) prospekte“. 1964 m. Iš Aleksandros Jacovskytės fotografijų albumo „Vilniaus veidai 1964 – 1993“. 2014 m.
Aleksandra Jacovskytė, „Nora Grigalavičiūtė Lenino (dab. Gedimino) prospekte“. 1964 m. Iš Aleksandros Jacovskytės fotografijų albumo „Vilniaus veidai 1964 – 1993“. 2014 m.
Andriaus Kviliūno parodos „Gyvieji paveikslai“ Bažnytinio paveldo muiejuje vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Andriaus Kviliūno parodos „Gyvieji paveikslai“ Bažnytinio paveldo muiejuje vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“. 1978 m. A. Narušytės nuotr. VDA ekspozicijų salė „Titanikas“
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“. 1978 m. A. Narušytės nuotr. VDA ekspozicijų salė „Titanikas“
Martos Vosyliūtės paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“. Iš MMC kolekcijos. Pamėnkalnio galerija
Martos Vosyliūtės paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“. Iš MMC kolekcijos. Pamėnkalnio galerija
Gintautas Trimakas, „Išėjimai“. 2012 m. Miniatiūrų muziejus, Juodkrantė
Gintautas Trimakas, „Išėjimai“. 2012 m. Miniatiūrų muziejus, Juodkrantė
Jurgita Remeikytė, „Agfa Isoly“, iš parodos „Interjerai anapus vaizdo“. J. Lapienio nuotr. „Prospekto“ galerija
Jurgita Remeikytė, „Agfa Isoly“, iš parodos „Interjerai anapus vaizdo“. J. Lapienio nuotr. „Prospekto“ galerija
Aistės Kirvelytės parodos „Davaite liubit drug druga“ fragmentas. 2014 m. J. Lapienio nuotr. VDA ekspozicijų salė „Titanikas“
Aistės Kirvelytės parodos „Davaite liubit drug druga“ fragmentas. 2014 m. J. Lapienio nuotr. VDA ekspozicijų salė „Titanikas“
Žygimantas Augustinas, „K. Donelaičio atvaizdo tyrimas“. 2014 m.
Žygimantas Augustinas, „K. Donelaičio atvaizdo tyrimas“. 2014 m.
Arturo Valiaugos, Lino Liandzbergio ir Roko Valiaugos parodos „Duona, vynas, laikmena“ vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Arturo Valiaugos, Lino Liandzbergio ir Roko Valiaugos parodos „Duona, vynas, laikmena“ vaizdas. A. Narušytės nuotr.