Algimanto Stanislovo Kliaugos paroda „Širdies šviesoj...“

2014 m. kovo 18 – balandžio 5 d.
Parodos atidarymas kovo 18 d. 17 val.

Algimantas Stanislovas Kliauga – gerai žinomas tapytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas. 1968 m. baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), aktyviai įsiliejo į meninį gyvenimą, nuo 1969 m. savo darbus eksponavo 15 personalinių ir per 170 bendrų parodų, surengtų Lietuvoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos (LDM, Teatro ir muzikos) bei užsienio šalių (Vengrijos, Vokietijos, Norvegijos, Bulgarijos, Rusijos) muziejai, privačios galerijos, valstybinės įstaigos. Dailininkas daug jėgų atidavė ir organizacinei veiklai: ilgus metus buvo renkamas įvairioms pareigoms Lietuvos dailininkų sąjungoje, organizavo plenerus, parodas, vadovavo daugybei kūrybinių projektų.

A.S. Kliaugos kūryba – įsimenantis puslapis šiuolaikinėje Lietuvos koloristinėje tapyboje. Ji patraukia ryškia, šiuolaikiškai drąsia vaizdų aranžuote, o jos dermėse netikėtai pajuntame tokias artimas, seniai pažįstamas intonacijas, kurios mus veda prie lietuviškos meno tradicijos ištakų, primena J.Vienožinskio, arsininkų kūrybinės išminties nemarumą bei XX amžiaus modernistinių dailės krypčių išartas nesuskaičiuojamas stilistines vagas. Jungdamas tradicinės ir modernios dailės principus, A.S. Kliauga suformavo ekspresyvų, dekoratyviai apibendrintą braižą, kuris, nors ir keitėsi kaip gyvas organizmas, reaguodamas į laikmečio ir asmenybės pokyčius, visgi neprarado ryšio su savo šaknimis ir esminėmis meno vertybėmis. Jam būdingas tapybinis charizmas su metais įgavo naujų spalvų ir postūmių, išryškindamas dailininko individualybę. Tai – tapytojas, kuris turi stiprų mostą, platų potėpį, skambią ir iškalbingą paletę. Kartais užtenka betarpiško teptuko prisilietimo, charakteringo brūkštelėjimo – ir drobė atgyja su visa emocine jėga.

Didžiąją savo kūrybos dalį A.S. Kliauga paskyrė gamtos temai. Per ją ryškiausiai atsiskleidė gyvas tapytojo temperamentas, polinkis interpretuoti, varijuoti nuotaikomis, kurti plastines situacijas. Jo įkūnyta gamta tarpsta nesenkančioje spalvų ir formų stichijoje, nuolatiniame vyksmo procese. Kartais čia prasiveržia dramatinės nuotaikos, rečiau - lyrinės, bet visados - sklidinos vitališko gyvenimo troškimo. Kliaugos kūriniuose nėra gamtos iliustravimo, pasyvios stebėtojo pozicijos. Stovėdamas prieš kraštovaizdį tapytojas kaskart konstruoja savąją motyvo versiją, kurią inspiruoja betarpiškai natūroje patirti įspūdžiai, jungiami su giluminių jausenų klodais ir amžinų, objektyviai suvokiamų dėsnių logika. Nors daugelyje jo drobių atpažįstame realios tikrovės formas arba jų užuominas, meninė gamtos interpretacija paklūsta abstraktaus mąstymo eigai. Dailininkui svarbu architektoniška, darniai sustyguota paveikslo visuma, kontrastingų spalvinių dėmių judėjimas, ritmas, banguojančių linijų nerimas.  Dailininkas sintetina įvairias išraiškos priemones: sujungia skirtingų motyvų elementus, įvairius žiūrėjimo rakursus, tolimą ir artimą planą, o greta akimirkos įspūdžų išryškina kažkada prisiminimuose įstrigusių vaizdų savybes.

 Kliaugos darbų struktūroje ypatingas dėmesys skiriamas koloritui, kurio vaidmuo, vystantis braižui, auga ir įgyja vis platesnę reikšmę. Jis ne tik suteikia dekoratyvumo ir emocinės įtaigos, bet aktyviai veikia kūrinio turinį, jo prasmių kaitą. Ryškios, žėrinčios spalvos, primenančios šviesa persmelktus vitražus pabudina mintis apie paslaptingas gamtos galias, peizažą paverčia regėjimu, nutviekstu simbolizmo dailei būdingu išgyvenimų ir nuojautų miražu. Daugelyje darbų spalva įgauna simbolinę prasmę, jos keliamos asociacijos vystosi priklausomai nuo vaizdų konteksto, kuria poetinius, arba dramatinius išgyvenimus.

 A.S.Kliaugos kūrybiniai ieškojimai praturtino ir išplėtė mūsų koloristinės tapybos paletę, tradicinį peizažą išvystė iki sintetiško, plataus turinio žanro, suteikė jam naujų prasmių, stiprių emocinių atspalvių. Dailininko kūryboje įsikūnija gamtos harmonija ir jos prieštaravimai, o taip pat – žmogaus ir gamtos neatsiejamas ryšys.

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė