7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ir prabanga, ir grožis

Paroda „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Dalia Vasiliūnienė
Nr. 2 (1063), 2014-01-17
Dailė
Arnotas. Audiniai – Lionas, 1730–1740 m. Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. A. Baltėno nuotr.
Arnotas. Audiniai – Lionas, 1730–1740 m. Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. A. Baltėno nuotr.

 

Pavargusieji nuo atsikartojančio nūdienos dailės pasaulio susmulkėjimo, kur subjektyviai žiūrint viskas yra vertinga, kur kalbėjimo ir ieškojimų daug, o išliekamosios vertės mažai, kur grožis yra kičo sinonimas, o menas ir meistrystė tapo visiškai tarpusavyje nesusiję dalykai, tikrai atgaus širdį apsilankę parodoje intriguojančiu, nostalgiją tolimos praeities, egzotiškų kraštų prabangai ir grožiui keliančiu pavadinimu. O ekspozicijoje iš tiesų esama ir senų laikų prabangos, ir tolimų šalių padangėse įkvėpto grožio, ir šilko, ir aukso...
 
Apie parodą galima kalbėti dvejopai: išreiškiant rodomų meno kūrinių keliamą estetinį pasigėrėjimą arba paprasčiausiai konstatuojant renginio tikslus ir esamus faktus. Pradėti vertėtų nuo apčiuopiamų dalykų ir faktų, nes toks kalbėjimo būdas skaitytoją aiškiausiai informuos, ką gi jis išvys atėjęs į Bažnytinio paveldo muziejų.
 
Užuot išsamiai aiškinus, verta tik priminti, kad bažnyčiose apeigas dvasininkai atlieka apsivilkę specialiai tam skirtais iškilmingais liturginiais drabužiais, kurių pavadinimai, formos ir spalvų simbolika siekia antiką ir ankstyvuosius viduramžius, sukirpimas keitėsi labai nežymiai, o nešiosenos tradicijų vienodai laikytasi viso pasaulio katalikiškuose kraštuose. Pamatę Konstantinopolio patriarcho popiežiui Eugenijui IV (1431–1447) padovanotą XI a. dalmatiką arba šv. Tomo Beketo XII a. dėvėtą arnotą pripažinsime, kad jų pavidalai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos parapijose išlikusių XVIII ar XIX a. analogų. Tiesa, įvairuoja audinių rūšys, ornamentiniai raštai ir dekoro elementai, kurie kisdavo atsižvelgiant į tekstilės technikos raidą ir besimainančias meno stilių tendencijas. Lietuvoje, deja, neišsaugoti ankstyviausi čia dėvėti liturginiai drabužiai, o pora seniausiųjų pavyzdžių tesiekia XV a. pabaigą. Tenka pridurti, kad lengvai pažeidžiami tekstilės dirbiniai ilgainiui būdavo taisomi ir persiuvami, senieji audiniai pritaikomi naujiems bažnytiniams drabužiams, todėl tik retas kuris mūsų dienas pasiekė nė kiek neperdarytas.
 
Bažnytinio paveldo muziejus saugo itin solidų liturginės tekstilės rinkinį, kurį sudaro Vilniaus arkikatedros ir daugybės kitų arkivyskupijos parapijų vertybės. Neįkainojamo lobyno priežiūrai 2013 m. muziejuje įrengtos specializuotos tekstilės restauravimo dirbtuvės. Kartu imtasi sumanymo visuomenei pristatyti reikšmingiausią šio istorinio-meninio paveldo dalį. Parodos kuratorei Ritai Pauliukevičiūtei iškilo nelengvas uždavinys – iš šimtų „saugojimo vienetų“ atrinkti svarbiausius, vertingiausius, įspūdingiausius, gražiausius... Manau, kad buvo pasirinktas teisingas sprendimas – ekspozicija parengta chronologiniu principu ir padalinta į tris menine verte viena kitai nenusileidžiančias dalis. Pirmojoje salėje eksponuojami 26 seniausieji, XV–XVII a. datuojami Vilniaus katedros drabužiai, siūti iš Italijoje ir Persijoje nuaustų prabangių renesansinių, barokinių audinių – aksomo, altembaso, brokato, damasto, spalvoto šilko. Stambiaraščiams turtingos tekstūros importiniams audiniams efektingumu prilygsta Lietuvos amatininkų auksuotais ir sidabro siūlais ištisai siuvinėti XVII a. drabužiai. Akį turėtų patraukti ir evangelinėmis scenomis subtiliai puošti seniausieji XV–XVI a. pavyzdžiai. Vienas įspūdingiausių parodoje – iš raudono itališko XVII a. pab. brokato pasiūtas, neprilygstamais venecijietiškais nėriniais dabintas liturginių drabužių komplektas.
 
Antrąją parodos dalį kuratorė R. Pauliukevičiūtė paskyrė „prancūziškam šilko istorijos laikotarpiui, kurio šviesūs gėlėti audiniai XVIII a. gausiai pripildė ir Lietuvos bažnyčias“. Tai metas, kai ilgametę Italijos lyderystę šilko pramonėje galutinai paveržė Prancūzijos karaliaus globojamos Liono audyklos. Žvelgiant į šiam tekstilės istorijos tarpsniui skirtąją ekspozicijos dalį atpažįstamas vėlyvojo baroko ir rokoko nerūpestingumas, atgyja nuostabus spindinčio gėlėto šilko, nėrinių ir kaspinų pasaulis. Dėmesingas žiūrovas šioje dalyje įžvelgs ir prancūziškų audinių motyvų pokyčius – nuo sudėtingus nėrinius primenančių XVII a. pab. – XVIII a. pr. audinių, 4-ajame amžiaus dešimtmetyje vešliomis puokštėmis komponuotų tapybiškų gėlių raštų iki vinguriuojančių, kiniškais inkliuzais padabintų rokokinių ornamentų.
 
Trečioje dalyje matome ypatingą ir Europos tekstilės istorijoje unikalų reiškinį – liturginius drabužius, siūtus iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. nuaustų, audimo technikos stebuklu vadinamų kontušinių juostų. Kontušui (vyriškam ilgam viršutiniam drabužiui) papuošti skirtos juostos buvo svarbi Lietuvos ir Lenkijos bajoro išeiginės aprangos dalis. Jų audimo technologijos ir ornamentikos kilmė siejama su Persijos, Turkijos ir Indijos tekstilės pavyzdžiais, o pirmieji kūrėjai buvo iš tų šalių į atkeliavę meistrai. Pagal Slucke ir Gardine sukurtus raštų pavyzdžius vėliau juostas ėmėsi austi ir garsieji Liono šilko fabrikai. Iš šilko, sidabro ir auksuoto sidabro siūlų sudėtingiausiais raštais nuaustos subtilaus kolorito juostos buvo nepaprastai brangios. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos carinė administracija uždraudė nešioti tautinį kostiumą, tad kontušines juostas teliko saugoti kaip šeimos ir žlugusios valstybės relikvijas arba atiduoti šventiems liturginiams drabužiams siūti. Parodoje galima pamatyti reto grožio juostų, sukurtų iš Stambulo į Slucką atsikėlusių armėnų kilmės meistrų Jono ir Leono Madžarskių manufaktūroje.
 
Tačiau grįžkime prie estetinio pasitenkinimo: tie, kurie mažiau domisi istorija, muziejuje taip pat turėtų patirti atradimo džiaugsmą. Parodos architektė Julija Reklaitė ir dailininkas Gedas Čiuželis sukūrė liturginei tekstilei palankią prezentacinę erdvę. Senosios tekstilės ekspozicijai privalomoje prieblandoje jautrus apšvietimas nuostabiai išryškina prabangių audinių raštus, duslų seno sidabro ir aukso švytėjimą, gilų vyno ir persirpusios vyšnios aksomo raudonį, mirguliuojančias gėlėtų šilkų spalvas. Specialiose vitrinose tamsiame fone išdėstytus drabužius lengva apžiūrėti, galima tyrinėti mažiausias detales ir smulkiausius dygsnius, gėrėtis audimo technikų ir raštų įvairove, meistriškai siuvinėtų ornamentinių formų derme ir subtilumu, sudėtingomis venecijietiškų nėrinių ir pinikų arabeskomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į šen bei ten aplikuotas heraldines figūras bei inicialus, primenančius bažnyčioms drabužius dovanojusių garsių LDK didikų vardus. Gana netikėtas, tačiau vykęs architektės sumanymas ekspozicijos dalį – XVIII a. prancūziškų audinių drabužius – sukabinti erdvėje. Dėl kryptinės šviesos iš tamsos išnyrantys pavidalai primena teatro dekoraciją, kuria efemerišką sustingusių figūrų iliuziją ir pagyvina salės rimtį. Gaila, kad muziejui stinga vientiso ploto didesnėms parodoms rengti. Iš kontušinių juostų sukomponuoti drabužiai atskirti nuo pagrindinės rūsyje esančios parodinės erdvės ir išdėlioti nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje bažnyčioje, todėl reginio įspūdis šiek tiek prarado vientisumą.
 
Kadaise klestėjusi ir dailiųjų amatų gaminius naudojusi Lietuvos dvarų kultūra XIX–XX a. buvo sunaikinta, jos palikimas išblaškytas ir išgrobstytas, todėl profesionaliosios tekstilės paveldą mūsų šalyje iš esmės sudaro vien bažnyčiose išsaugoti prabangių audinių drabužiai. Taigi Bažnytinio paveldo muziejuje surengtą ekspoziciją galime vertinti kaip itin reikšmingą tekstilės istorijos parodą, kurios koncepcija ne tik puikiai atskleidžia Lietuvos liturginių drabužių ypatybes, jiems siūti naudotų medžiagų kaitą, bet ir demonstruoja pagrindinius įvairių laikotarpių, skirtingų šalių tekstilės meno skirtumus, pristato tipologiniu požiūriu reikšmingiausius audinių ir dekoro pavyzdžius.
 
Paroda veikia iki rugsėjo 27 d.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

 

 

Arnotas. Audiniai – Lionas, 1730–1740 m. Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. A. Baltėno nuotr.
Arnotas. Audiniai – Lionas, 1730–1740 m. Paberžės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. A. Baltėno nuotr.
Dalmatika. Šonai – Lionas, XVIII a. pr. Kolonos – Artimieji Rytai, XVII a. pab. – XVIII a. pr., Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.
Dalmatika. Šonai – Lionas, XVIII a. pr. Kolonos – Artimieji Rytai, XVII a. pab. – XVIII a. pr., Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.
Arnotas. Audinys – Lionas, XVIII a. III ketv. Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia. A. Baltėno nuotr.
Arnotas. Audinys – Lionas, XVIII a. III ketv. Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia. A. Baltėno nuotr.
Kapa. Audiniai – Italija, XV a. pab. – XVI a. vid. Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia. G. Čiuželio nuotr.
Kapa. Audiniai – Italija, XV a. pab. – XVI a. vid. Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia. G. Čiuželio nuotr.
Arnotas. Audinys – Italija, XVII a. IV ketv. Nėriniai – Venecija, XVII a. pab. Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.
Arnotas. Audinys – Italija, XVII a. IV ketv. Nėriniai – Venecija, XVII a. pab. Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.
Arnoto fragmentas. Audinys – Italija, XVII a. IV ketv. Nėriniai – Venecija, XVII a. pab. Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.
Arnoto fragmentas. Audinys – Italija, XVII a. IV ketv. Nėriniai – Venecija, XVII a. pab. Vilniaus katedra. G. Čiuželio nuotr.