2013 m. gruodžio 12 – sausio 11 d.
Parodos atidarymas gruodžio 12 d. 18 val.
Šių metų rugsėjį trečiasis Edvido Žuko organizuojamas pleneras vyko Prancūzijoje, nuostabioje Provanso žemėje. Dailininkus ji vilioja neįprasta ir labai įvairia gamta ir XIX a. pabaigos – XX a. dailės muziejų gausa. Čia ir kalnai, stebinantys plikų uolienų faktūromis bei raudonos ochros žemės spalva, ir šaltiniai, krioklių kaskados, alyviniai levandų laukai, žydroji Viduržiemio jūros pakrantė. O taip pat - išlikę antikos ir romėnų kultūros pėdsakai, išsaugoti originalūs jaukūs viduramžių miesteliai, keramikos centrai. Čia Verdono tarpeklis, prilygstantis Norvegijos fiordams, pietų pajūrio atmosfera, kurios ypatingą apšvietimą itin mėgo ir vertino P. Sinjakas, H. Matisas, P. Bonaras, R. Diufi. Neatsitiktinai šį kraštą buvo pamilę dailininkai. Aix-en-Provansą - Sezanas, Arlį – Van Gogas, Saint Paul de Vense’ą – M. Šagalas, H. Matisas, A. Modiljanis, Cagnes sur Mer – O. Renuaras, Biotą – F. Leže, Antibus – P. Pikasas, M. Ernstas. Čia, netoli Avinjono, Saint Remy de Provanse, gimė Nostradamas, čia metus laiko ligoninėje gydėsi V. Van Gogas.
Tai viena iš priežasčių, kad ir šiandien čia daug muziejų, kuriuose galima susipažinti su naujųjų amžių daile, pradedant impresionizmu. Iš jų svarbiausi: Van Gogo, P. Picaso, P. Sezano, V. Vazarelio, F. Leže, H. Matiso, R. Diufi, O. Renuaro, M. Šagalo ir kitų. Dauguma menininkų čia surado ir amžinąją poilsio vietą. O kiek dar Provanso regione dailės muziejų, kuriuose galima gėrėtis įvairiais XIX a. pabaigos - XX a. dailės kūriniais, kurie eksponuojami Nicoje, Aix- en-Provanse, Marselyje, Saint Paul de Vense ir kitur. Čia galima susipažinti ir su Liaudies meno muziejais, ir atrasti fajanso sostinę Moustiers Sainte-Marie, ir keramikos – Vallauris. Dailininkams ir meno mylėtojams Provanso regionas pasižymi ypatinga trauka. Jis užima antrąją vietą Prancūzijoje po Paryžiaus.
Į Provansą lietuvių dailininkai atvyko tapyti jau ne pirmą kartą (pirmasis pleneras čia vyko 2010 m.). Tuomet dailininkai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su Prancūzijos miestais, pietų krašto gamta ir žymiausiais dailės muziejais. Kultūrinė programa bei pažintis su šiuo kraštu vyko ir dabar, tik kitoje regiono vietovėje, kur be vyno gamybos dar klesti levandų verslas. Bet plenero metu jau nebebuvo žydinčių levandų laukų. Buvo galima tik kai kur užtikti vietomis jų pavėlavusio žydėjimo lopinėlius. Todėl tapytojai ieškojo motyvų natūralioje kalnų gamtos ir senovinių miestelių aplinkoje.
Per plenero parodos atidarymą Prancūzijoje, mūsų gyvenamoje dominijoje, gausiai susirinkusiems svečiams (tarp kurių buvo ne vien prancūzai, bet ir vokiečiai, austrai bei kiti vasarotojai) didžiausią įspūdį paliko skirtingų kartų: vyresniųjų – Rimo Bičiūno ir Broniaus Gražio ir jaunesniųjų – Pauliaus Juškos, Vytenio Lingio ir Patricijos Jurkšaitytės darbai. Svečiai atpažino prancūziškos mokyklos plėtrą lietuvių tapyboje, pripažino ypatingą kolorito skambesį, aukštą meninį lygį bei meistriškumą. R. Bičiūną keli svečiai džiaugsmingai pavadino Pikasu, tikriausiai dėl improvizacinės laisvės. Vieni plenero dalyviai buvo labai kūrybingi ir lengvai alsavo gaiviu rudenišku Provanso oru (P. Juška, D. Kasčiūnaitė, R. Bičiūnas, V. Lingys). Kiti – stengėsi susivokti naujoje neįprastoje aplinkoje: kalnuotoje pietų krašto gamtoje, Prancūzijos kultūroje, kaimo gyvenime bei tradicijose ir senovinių miestelių atmosferoje.
Dailininkams daug padėjo trumpos, bet įspūdingos pažintinės kelionės po Provansą. Pirmiausia, viduramžiški kompaktiški kalnų miesteliai su tvirtoves primenančiomis romaninėmis bažnyčiomis, vienuolynais, nuo jų aikščių atsiskleidžiančiomis panoramomis su vynuogynų laukais, vingiuojančiais keliais. Jaukios gatvelės, mažutės galerijos su meno ir amatų dirbiniais. Stebino plikų kalnų grėsmingai styrančios uolienos, šaltiniai ir siauri tarpekliai, ypač aplink žmogaus rankų sukurtą žydros spalvos Švento kryžiaus ežerą, atsiradusį 1973 m., pastačius užtvanką kalnuose. Priartėti prie Prancūzijos meno kultūros bei dvasinės atmosferos padėjo artima pažintis su daile muziejuose: ypač Nicoje ir Provanso Ekse, kuriame didžiausią įspūdį paliko didžiulė retrospektyvinė paroda „Nuo Sezano iki Matiso“ ir Jean Planque kolekcija Graneto muziejuje, o taip pat prasmingai praleista diena M. Šagalo muziejuje ir H. Matiso gyvenimo pabaigoje naujai perkurtoje Rožinio koplyčioje (2001).
Šį sykį aiškiai išsiskyrė dviejų kartų požiūris į tapybą bei meną. Vieni tapė įkvėpti naujos nepažįstamos tikrovės, kartais net neišdrįsdami išlieti savo įspūdžius didelės apimties drobėse. Kiti – siekė įsijausti į neįprastą dvasinę terpę ir, perleidę per savo jausmus ir mąstymą, suformuoti savitą vaizdo koncepciją. Tai itin aiškiai atsispindi Vytenio Lingio ir Patricijos Jurkšaitytės darbuose. V. Lingys įrodė, kad balta spalva turi kosmiškumo požymių ir pakylėja virš kasdienybės. Ji skaidri ir švyti tarsi iš vidaus. Kita dalis jo nedidelių darbų ir pastelės atveria tapytojo unikalią spalvinę klausą ir kūrybinį išradingumą. Dailininko vaizdų pasaulis atrodo lyg vizijos, atėję iš praeities ir susilieję su dabartimi. P. Jurkšaitytės paveikslas šiuolaikiškai, konceptualiai perkuriantis Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“, susišaukia su Vytauto Valiaus „Paskutine vakariene“ (2003), kuriame taip pat viešpatavo intriguojanti nebūtis. Tik čia kitas įspūdis ir kita mintis.
V. Lingio ir P. Jurkšaitytės kūryba turi autobiografinių bruožų: jie stipriai išreiškė save, savitą žvilgsnį į pasaulį, o aplinka jiems – tik minties ir jausmų inspiracija, kuriant konceptualius vaizdus. Abu savo kūryboje naudoja žinomų pasaulio kultūrų užuominas, jiems svarbi kitų kultūrų atmintis, kuria remiantis jie gali individualiai improvizuoti. Toks ryšys su klasika rodo jų aukštą profesinį lygį ir leidžia priskirti prie europinio lygio menininkų.
Sunkiau sekėsi perprasti neįprastą aplinką Eglei Gineitytei ir Eglei Kuckaitei. Jos ilgai kaupėsi, meditavo kaip menininkės, bet išliko lietuviško mąstymo erdvėje. Jų paveikslų motyvai ir vaizdo plastinė struktūra, net koloritas pernelyg primena lietuviškos gamtos erdves (ypač E. Kuckaitės). E. Gineitytės stiprioji pusė – tapybos minimalizmas, lakoniški apibendrinimai, erdvės poezija, neįprastų spalvinių santykių skambesys. Itin įspūdingas, originalus, subtilios spalvų gamos, sukeliantis asociacijas su matytais ir išgyventais potyriais nedidukas paveikslas „Régusse“.
Tradicinės tapybos puoselėtojai prancūziškame plenere jautėsi laisvai, tapė greitai ir meistriškai jiems įprastu stiliumi. Keitėsi tik motyvai. R. Bičiūną ir B. Gražį įkvėpė Provanso gamta ir baltų miestelių šviesus spindesys. R. Bičiūnas tarsi atrado vešlios pietų augmenijos barokinius ritmus, pastebėjo kitokias estetines Provanso medžių savybes nei Lietuvoje. Žavėjosi didybe kalnų, tarp kurių didelis Švento Kryžiau ežeras jam atrodė lyg mažytė puošmena.
B. Gražio paveikslų netikėtos kompozicijos neretai pagrįstos šokiruojančiu efektu, visada stebina judria, tarsi alsuojančia spalvine įvairove ir subalansuotu koloritu, kuris jam yra svarbi tapybos vertybė. Meistriškai surasti kompozicijos ir spalvų kontrastai neretai apsaugo nuo estetizavimo ir net banalumo („Bouduen“, Moustiers Sainte Marie“, „Kėdė Provanse“ ir kiti).
P. Juška išreiškė savo nuostabą pamačius senus, ne vieną šimtmetį mačiusius medžius, kurių formose atsispindi laiko žymės. Jų vaizdai nepaprastai iškalbingi („Alyvmedis“, „Išsišakojęs kamienas“). XX a. klasikos dvasia alsuoja jo nutapytas Provanso miestelis Bouduen. Asociacijas su klasika iššaukia ir „Natiurmortas su svarstyklėmis“.
J. Daniliauskas susitelkė ties kameriniais prancūzų kaimo bei miestelių motyvais, ieškodamas juose jaukumo ir siekdamas paprastumo estetikos („Apleista dominija“, „Mūzos namelis“, “Miniatiūrinis darželis“). Tapybiškai skambiuose, darniai suderintų žalių, mėlynų ir raudonų spalvų paveiksluose įkomponuotos žmonių ir gyvulėlių figūros suteikia fragmentinėms kompozicijoms gyvenimiškos poezijos žavesį.
Prancūziškoje aplinkoje atgijo Dalios Kasčiūnaitės talentas ir kūrybinė aistra. Jos abstrakčiuose paveiksluose galima įžvelgti mėgstamus meninius sprendimus – asociatyvius vaizdus, turinčius siurrealistinių užuominų. Tačiau atsirado ir ryškaus pietietiško kolorito darbų – spontaniškų, įtaigių, harmoningai suderintų ir įprasminančių prityrusios tapytojos mosto užmojus.
Didelė parodos darbų dalis nutapyta remiantis parsivežtais iš Provanso piešiniais ir etiudais. Reiškia, patirti įspūdžiai buvo stiprūs ir ne vienadieniai. Jie praturtino lietuvių dailininkus, ir nutiesė nežinomus kelius į ateitį.
Menotyrininkė
Nijolė Tumėnienė
