Gruodžio 13 d. 17.30 salone „La Forma“ (J. Basanavičiaus g. 19) atidaroma grafiko Jūragio Burkšaičio Vilniaus senamiesčio vaizdų paroda „Vilnius arti širdies...“.
Lietuvos sostinės vaizdavimas lietuvių profesionaliojoje grafikoje turi ilgametę ir turtingą tradiciją. XVIII a. pabaigoje žymiausias Lietuvos klasicizmo epochos dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) sukūrė Vilniaus vaizdų ciklą. Tai išraiškingi subtiliai niuansuoto piešinio architektūriniai peizažai ir kartu – puiki medžiaga istorikams bei architektūros tyrinėtojams. Apimtimi ir sumanymo užmoju nepralenkto Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ lakštuose perteiktas romantiškas nacionalinio pakilimo bangos įkvėptas XIX a. žmogaus požiūris į savo epochą. Ji kiek idealizuota, pakylėta virš kasdienybės.
Elegiškai ir su nostalgija į senąjį miestą žvelgė tarpukario Vilniaus grafikai Jurgis Hopenas ir Leonas Kosmulskis. XX a. viduryje gražiausius Vilniaus kampelius ir karo metais nuniokotą miestą piešiniuose įamžino Mečislovas Bulaka. Kasdienybe bei romantika persmelktus vaizdus yra raižę Jonas Kuzminskis, Antanas Kučas, Vytautas Kalinauskas ir kt. Ypač originaliai Vilniaus temą filigraniškais medžio raižiniais interpretavo Rimtautas Gibavičius. Saviti, dekoratyvūs ir monumentalūs Birutės Žilytės estampai Vilniaus tema. Vilniaus senamiestyje įkvėpimo sėmėsi Leonas Lagauskas, savo piešiniuose bei raižiniuose atrasdamas jaukius, šešėlyje skendinčius senamiesčio kampelius, o daugiaplanėse panoraminėse kompozicijose perteikdamas kontrastingai apšviestų architektūros paminklų grožį.
Šioje margaspalvėje panoramoje J. Burkšaičio kūriniai Vilniaus tema užima savitą nišą. Būdami palyginti nedidelio, kameriško formato, jie žadina plačias kultūrines ir istorines asociacijas. Juose galima pajusti daugialypės pasaulinės meno tėkmės atspindžių: smulkios prancūzų ir vokiečių graverių preciziškumą, paslaptingą rembrandtišką šviesotamsą, Nyderlandų menininkų pamėgtų buitinių situacijų groteską, impresionistų mėginimą pagauti kintančios šviesos tėkmę.
Jūragio Burkšaičio grafika kameriška ir formato, ir motyvų pasirinkimu. Nėra toli aprėpiančių panoramų, mėgstami nedideli senamiesčio gatvės ar pastato fragmentai. Dažniausiai tai vaizdingi, kiek apleisti senamiesčio kampeliai, išraižyti gyva, jautria linija. Dailininkas kuria oforto, sausos adatos ir ypač retos lietuvių grafikoje mecotintos technika. Visi jo estampai be galo preciziški, pasižymintys nepriekaištinga atspaudo kultūra.
Vienas pagrindinių Burkšaičio kūrinių komponentų – šviesotamsa. Paslaptinguose sutemų pustoniuose veikia keisti, kartais groteskiški pesonažai, persipina vizijos ir realybė. Dailininkas yra pamėgęs savotišką vakaro prieblandos ar ankstyvųjų sutemų laiką, kada miesto gatvių ir skersgatvių apybraižos suminkštėja, niveliuojasi, sunku numatyti atstumus, kinta ir, rodos, deformuojasi perspektyva. Slėpiningus senamiesčio vaizdus pagyvina organiškai į vientisą grafinį ažūrą įjungta augmenija, senamiesčio gyventojų ar atsitiktinių praeivių figūrėlės. Burkšaičio kūriniuose, rodos, nesvarbios tikslaus laiko ar vietos koordinatės. Jo lakštai užburia meditatyvia ramybe ir jausmo tikrumu.
