Birželio 1 d. galerijoje „terra recognita“ (Stiklių g. 7, Vilniuje) 12–24 val. vyks Sauliaus Vaitiekūno jubiliejinio ciklo parodos „...ir vėl apie debesis...“ atidarymas. Efemeriška, vos apčiuopiama substancija įkūnijama tvaria, sunkia, žemiška medžiaga: aliuminiu, variu, sidabru, plienu. Mažosios plastikos kūriniai ir stambesni objektai apjungiami vieninga instaliacine kompozicija.
Menininkas nebe pirmą kartą galynėjasi su nepasiekiama, ambivalentiška ir nuolat kintančia debesų materija – tinklu (parodos „Enternet“ (2002–2004), „Nimbomanija“ (2005)). Debesų kalnai, properšos jungia dangų ir žemę, manifestuodami intriguojančią ir gundančią absoliučios laisvės idėją - nuolatinį virsmą, kaitą, permainas, išsaugant galimybę išlikti vis tuo pačiu savimi.
Žinoma, tai ir vaisingumo simbolis, nuoroda į bet kurią apstybę, perteklių, skalsą, pagaliau, ir Lietuvą su lietumi sieja ne kas kita, bet debesys. Debesys – tai siekiamybė, tikslo nerimas ir viltis, tai, kas trokštama, bet taip nelengvai atrandama, atpažįstama, suvokiama. Nors jie gali reikšti ir visai ką kitą: grėsmę, baimę, įtampą. Daugelį amžių iš jų buvo spėjama apie derlių, orą, pokyčius gamtoje ir bendruomenėje.
Lotyniškai nimbus – tai debesis, ūkas. Dailė liudija, kad daugelyje religijų nimbas – tai šventumo, dieviškumo, amžinumo simbolis. „Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį.“ (Iš 13:21).
Sauliaus Vaitiekūno debesys galėtų būti atpažįstami ne tik kaip tradicijų, tikėjimų, religijų atgarsiai, bet kaip ir tiesioginės nuorodos į šiandieną – „debesų kompiuteriją“ (angl. cloud computing) – informacinę erdvę, pasaulį, kuris nuolat šalia, tarp, ar virš mūsų kaip debesys-programos, kurių net nereikia įdiegti į asmeninius kompiuterius.
