Dalis kūrinių parodoje eksponuojami tik dvi valandas per dieną, todėl norintieji pamatyti visą ekspoziciją kviečiami apsilankyti nurodytomis valandomis.
Paroda lankoma II – V 12:00 – 19:00, VI 12:00 – 16:00
Visą ekspoziciją galima pamatyti II – V 17:00 – 19:00, VI 13:00 – 15:00
Personalinės Konstantino Bogdano (jaun.) parodos pavadinimas pasako tik tai, kas yra (ar bus, lankytojui atėjus rekomenduojamomis valandomis) – devyni kūriniai keturiose galerijos VARTAI salėse. Kiekvienoje jų nuo 0,75 iki 3,75 darbų, kurių dauguma sukurti specialiai šiai parodai.
Konstantino Bogdano (jaun.) kūrybai būdingas konceptualumas, materialios išraiškos taupumas, pasireiškiantis vizualinių dirgiklių kūriniuose nebuvimu bei minimalistiniais parodos instaliacijos sprendimais. Klasikinio konceptualizmo atstovo Douglaso Hueblerio suformuluota meninė strategija – pasaulis yra pilnas daugiau ar mažiau įdomių daiktų; aš nenoriu prisidėti prie jų dauginimo – gana taikliai nubrėžia Bogdano (jaun.) idėjinę kūrybos ašį bei specifinės išraiškos motyvus. Didžioji dalis menininko kūrinių yra tekstinės prigimties, įgavę rašytinės bei sakytinės kalbos formas. Vienintelis parodoje eksponuojamas tapybos darbas yra maksimaliai išvalytas nuo bet kokių dekoratyvių ar metaforinių elementų, paveikslas veikiau tampa faktų talpykla – konkrečiu laiko momentu užrašytu statistiniu dėmeniu. Menininko kūryboje galioja ir atvirkštinis metodas, kuomet informacijos perviršis suprastinamas iki abstrakčios grafinės figūros, parodoje įgaunančios naują vertę. Tradiciniame modernaus meno istorijos pasakojime meno kūrinių dematerializacija suvokiama kaip meno rinkai, institucinei politikai ir produkcijos perviršiui oponuojanti kūrybinė pozicija.
Bogdano (jaun.) kūriniuose institucinė kritika nuskamba kaip įsisenėjusių lokalaus meno pasaulio problemų diagnozavimas, žaismingai su jomis koketuojant, pavyzdžiui, pasiūlant kolekcionieriui ar muziejui tam tikrą laiko tarpą turėti savo kolekcijoje visus po sutarties pasirašymo menininko sukurtus kūrinius; ar asmeniškesnė, meno kūrėjo ir realybės santykių šiuolaikiniame pasaulyje kritika, įvaizdinama sportiniais terminais ir mechanizmais.
Sykį dematerializuotas, materializmas parodoje sugrįžta jau visai kita, tačiau itin aktualia forma: menininkas užfiksuoja realybėje vykstančių materialių procesų tinklus, eksponuodamas vieno iš tų procesų nuosėdas – prieš tai buvusios parodos lankytojų batų paliktą purvą. Galerijai, kaip socialinei, politinei ir ekonominei struktūrai, lankytojas yra būtinas jos veikimo garantas, net jeigu jis ir prineša purvo.
Bogdano (jaun.) kūriniai yra esamojo laiko dalyviai. Dabarties laiko refleksija pasireiškia ne tik interaktyvių situacijų parodoje sukūrimu – nuo kūrinio, kurį galės pamatyti toli gražu ne visi, iki mediatoriaus vedamos ekskursijos po tamsiąją, kartais kaprizingą ir nenuspėjamą, menininko kūrybos pusę – bet taip pat ir pačiu bendriausiu kūrybos tikslu: kalbėti apie tai, kur ir kaip yra meno kūrėjas, meno kūrinys, meno žiūrovas bei meno institucija, ir ką šie, atskirai ar susitelkę į skirtingiausius kompleksus, veikia.
