Neseniai „Akademijos“ galerijoje veikusiose parodoje „Jūra vandenynas“ pristatėte miniatiūras. Iš kur kilo tokia idėja?
Idėja, ko gero, ir bus gimusi iš porcelianinių figūrėlių, kurias naudoju kaip ready-made’us šioje parodoje. Jos iš kadaise Karaliaučiaus srityje veikusios manufaktūros šiukšlyno, ten antikvarinių lobių ieškotojai iškasė nemažą kiekį tokių įvairaus dydžio figūrėlių ir porcelianinių lėlių detalių. Taigi komponuoju tas figūrėles ir įvairius kitus pačios darytus ar rastus daiktelius ant porcelianinių „vandens balučių“, pasakoju istorijas.
Iš to, ką kalbėjote per parodos atidarymą ir ką rašėte savo anotacijoje, susidariau nuomonę, jog mažosios porceliano statulėlės vienos svarbiausių šioje parodoje. Minėjote, kad norėtumėte priminti mažąsias porceliano statulėles porceliano kūryboje. Todėl pirmiausia susimąsčiau, ko daugiau Jūsų kūryboje, meno istorijos ar popkultūros, literatūros?
Kartais remiuosi tuo, kartais anuo. Popkultūra yra susijusi su dailės istorija. Pavyzdžiui, dabar porceliano skulptūrėles suvokiame kaip banalų daiktą, tačiau XVIII–XIX a. Europoje jos buvo labai populiarios, vertingos ir brangios. Jų kolekcijos turėjo būti kiekvienuose turtingesniuose namuose. Vėliau jos tapo žemesnės miesčioniškos kultūros dalimi. Iš vienos pusės, tai keramikos istorija, o kartu tai ir kičo istorija. XX a. modernizmas pasibjaurėjo miesčioniškais daiktais, gausiai dekoruotais ir smulkmeniškais. Taigi, tai susiję, todėl sunku pasirinkti.
Iš kur semiatės įkvėpimo naujoms parodų idėjoms ir kodėl netęsiate temos, o visuomet išbaigiate ir einate link kitos?
Paprastai parodą stengiuosi daryti viena tema. Joje ir rodau darbus, atitinkančius pasirinktą tematiką. Tačiau prie jau įgyvendintų temų vėliau dažnai sugrįžtu, jei jaučiu, kad ko nors nebaigiau.
Sunku pasakyti, iš kur semiuosi įkvėpimo, gal iš aplinkos. Man yra įdomios moteriškos temos. Vandens temą kildinčiau iš porcelianinių skulptūrėlių. Svarbu, su kokia medžiaga dirbu. Iš pradžių dirbau su pramoniniais dekalais (pagal „Dailės žodyną“, dekalas – tai antglazūrinė keramikos dekoravimo technika. Dekalas atsiranda ant kūrinio panašiai kaip vaikiškos tatuiruotės – tai tarsi atvaizdas, likęs nuo lipduko), tik vėliau suradau technikas saviems dekalams daryti, tuomet įpratau dirbti iš to, ką turiu. Todėl turima medžiaga dažnai diktuoja, ką galiu iš jos daryti.
Jūsų vyras taip pat keramikas. Koks Jūsų santykis su jo kūryba? Kaip jūs tarpusavyje sprendžiate kūrybinius klausimus? Ar vienas kitam padedate, papildote, o gal konkuruojate vienas su kitu?
Manau, turėti vyrą keramiką visai gerai. Atrodo, kad mąstymo bendrumas yra teigiama mūsų santykių savybė. Visai kitaip bendraujame tarpusavyje. Visada turime apie ką šnekėti, pasidalinti mintimis, kartais sutarti ar pasiginčyti, bet ir ginčus vertinčiau teigiamai. Kartais naudą matau, kai reikia pasitarti dėl parodų. Per šią parodą jis sirgo ir ją rengiau su sūnumi. Be vyro perspektyvos buvo sunku ją užbaigti. Atremdama ar priimdama jo nuomonę, aiškiau matau parodos viziją. Pasiginčyti ganėtinai naudinga ir malonu. Žinoma, mes ir sutariam dėl daugelio dalykų. Kai abu sutuoktiniai yra menininkai, jie dažnai pykstasi įvairiais idėjiniais klausimais. Mes to nedarome. Tačiau vertėtų pridurti, kad Rytas – pedagogas iš prigimties. Anksčiau jis būdavo linkęs koreguoti mano darbus, bet šis bruožas laikui bėgant sušvelnėjo. Kartais mes sukuriame bendrą kūrinį, bet dažniausiai jis padaro formą, o aš ją dekoruoju, taip tarsi papildydama.
Jūsų porcelianas išsiskiria iš lietuviško porceliano konteksto. Ar galėtumėte pasakyti, kaip susiformavo Jūsų kūrybos stilius?
Manau, kad mano kūryba pirmiausia išsiskiria dėl technikos. Su ja pradėjau dirbti Latvijoje. Nuo senų laikų, nuo XIX a. vidurio ten veikė Kuznecovo gamykla, todėl latviai turi gilesnes darbo su porcelianu ir antglazūrinėmis medžiagomis tradicijas. Dabar Vilniaus dailės akademijoje dėstau spausdinto vaizdo ant keramikos technikas, taigi jų vis daugėja šiuolaikinėje lietuviškoje keramikoje. Prie mano kūrybos stilistikos prisidėjo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose įgyta patirtis. Ten domėjausi spausdinto vaizdo ant porceliano technikomis ir perpratau autorinių lazerinės spaudos dekalų technologiją.
Lietuviškos profesionalios keramikos šaknys – valstietiškoje, liaudiškoje tradicijoje. O aš po studijų pasukau miestietiškos tradicijos link ir pasirinkau porceliano specialybę. Rašydama meno licenciato teorinį darbą aiškinausi, kiek porceliano tradicija susijusi su Lietuva. Domėjausi pirmąja Lenkijos ir Lietuvos Respublikos porceliano manufaktūra, kurią XVIII a. pabaigoje Korecyje įkūrė Lietuvos didikas, LDK stalininkas kunigaikštis Juozapas Klemensas Čartoriskis. Korecis – Voluinės žemėse, kadaise priklausiusiose LDK, dabartinėje Ukrainoje. Taigi šiokių tokių sąsajų su Lietuva būta, ir netikslu sakyti, kad Lietuvos porceliano istorija prasideda su Kauno „Jiesia“.
Kodėl pasirinkote porceliano specialybę?
Iš tiesų, ne iš pirmo karto įstojau į Dailės institutą, čia patekti tada buvo tikrai sunku. Įstojau į anglų filologiją. Man patinka kalbų studijos ir tuo metu patiko ten studijuoti. Tėveliai manė, kad tęsiu filologijos mokslus, bet vėliau vis tiek vėl stojau į Dailės institutą. Pirmą kartą stojau į dizainą, tuo metu ši sritis man buvo įdomi, o vėliau sudomino keramika. Tik pabaigusi studijas dalyvavau „Jiesios“ simpoziumuose, kur pradėjau dirbti su porcelianu.
Per parodos atidarymą atskleidėte, kad save priskiriate prie tyliojo feminizmo atstovių. Gal galite pasakyti kodėl?
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė rengia konferencijų ciklą „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“, ten kviečia ir menininkes su pranešimais apie savo kūrybą. Paprašė dalyvauti, todėl apie visa tai ir mąsčiau. Terminą sudariau pagal analogiją su Elonos Lubytės „tyliuoju modernizmu“. Feminizmas dažnai būna smarkus ir kovingas. Toks feminizmas man svetimas. Pripažįstu save moterišką ir kitokią, ir kūryba yra kitokia, bet, žinoma, nepripažįstu, kad nuo to ji darosi prastesnė. „Tylusis“ todėl, kad man kovingumas nėra labai artimas ir būdingas. O feminizmas – todėl, kad vis dėlto sąmoningai suvokiu, kad moteriška kūryba yra kitokia. Galiausiai ir technikos, su kuriomis dirbu, yra ganėtinai moteriškos. Tiesa, pirmosiose porceliano manufaktūrose antglazūrinis tapymas buvo vyriška veikla, gerbtinas užsiėmimas. Tačiau XIX a. pabaigoje, šio darbo prestižui sumenkus, jo ėmėsi moterys. Galiausiai, kai porcelianas tapo įprastas ir nebe toks vertingas, jo dekoravimas tampa moterų laisvalaikio užsiėmimu, galima sakyti, hobiu. Ypač stiprus šis judėjimas buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Net būdavo rengiami kursai ir mokymai, leidžiami leidiniai su motyvais ir taisyklėmis, kur ir kokias roželes tapyti. Tik XX a. antroje pusėje su postmodernistiniu judėjimu į porceliano tapymą vėl atkreiptas dėmesys ir jis pradėtas naudoti profesionalių keramikų ne tik kaip dekoravimo technika. Taigi, porceliano tapymo, dekoravimo tradicija yra išlaikyta moterų ir jų dėka atėjo į šiandieninę keramiką.
Su kokiu porcelianu Jums labiausiai patinka dirbti?
Kauno fabrikas „Jiesia“ nuo senų laikų naudoja kaulinį porcelianą, jis labai kaprizingas, dirbti su juo sunku, bet jo šiltesnė spalva ir jis peršviečiamas, todėl porceliano specialistai labiau jį vertina. Man šios savybės nėra labai svarbios. Aš mėgstu ir kietąjį porcelianą, manau, su juo lengviau dirbti ir jo šaltesnė spalva man priimtina. Taip pat porcelianą renkuosi pagal tai, ką man reikia padaryti. Pavyzdžiui, kūrinių serijai „Naktiniai drugeliai“ reikėjo peršviečiamo, skaidraus porceliano. Visas turėjusias šviesti detales dariau Kečkemėto keramikos studijoje Vengrijoje, kur dirbama su prancūziško Limožo porceliano forma. Limožo porcelianas labai vertinamas. Yra porceliano dailininkų, kuriems reikia tik būtent tam tikros rūšies porceliano, šiuo atžvilgiu esu atlaidesnė. Kartais ir su vienokiu, ir su kitokiu porcelianu malonu padirbėti ir pažiūrėti, kuo jie skiriasi.
Kas Jums svarbiausia kūryboje?
Dirbu, nes negaliu nedirbti, ir todėl, kad man smagu. Tikriausia smagumas ir yra svarbiausia. Tai yra mano gyvenimo būdas ir geriausias atsipalaidavimas. Kiti nuo darbo ilsisi, o aš kaip tik nuo gyvenimo ilsiuosi dirbdama. Man svarbus darbo procesas. Šiais laikais tai nepopuliaru. Svarbiausia turėti idėją, koncepciją, o darbas ir įgūdžiai tampa tarsi mažiau svarbūs.
Keramika yra meno rūšis, kur reikia įdėti daug darbo, turėti daug priemonių, įrengimų, įgūdžių ir žinių apie skirtingas technologijas. Kartais atrodo, kad šiuolaikinį meną galima daryti tarsi iš nieko ir labai sėkmingai, o keramikoje reikia įdėti daug juodo ir dažnai ne itin įdomaus darbo. Darant kūrinį reikia įsigilini į technologijas, kurios neretai yra labai įdomios ir reikalauja daug dėmesio, tuomet idėjos tarsi lieka antrame plane. Šiuolaikiniame mene visa tai atsigręžia prieš keramikus. Šis klausimas man svarbus. Savo darbe stengiuosi išlaikyti tinkamą santykį tarp idėjos ir techninio atlikimo tobulumo.
Šiuo metu pradeda atrodyti, kad keramika apskritai nelabai reikalinga. Viskas gaminama Kinijoje, kur padaroma pigiai ir dažnai ne taip jau prastai, todėl dirbti su pramonine keramika ekonomiškai neapsimoka. Pramonėje keramikų beveik nebereikia. Toks požiūris vyrauja ir visoje Europoje, keramikos katedrų labai mažai likę, o ir esamos „kaba ant plauko“. Įsivyravusi nuomonė, kad keramika yra neprestižinė ir nepopuliari sritis. Bet žiūrint į ateitį reikėtų susimąstyti, ar tikrai taikomosios dailės žinių nereikės?.. Niekas nežino, kokia linkme pakryps ateities menas. Gal bus atsigręžiama į praeities tradicijas ir prireiks taikomojo meno specialistų? Konceptualus menas man labai įdomus. Tačiau nemanau, kad mene jau nebereikės žinojimo, įgūdžių ir mokėjimo dirbti su specifinėmis medžiagomis. Galiausiai nemanau, kad konceptualus menas tam prieštarautų – dažnai būtent tas įdomiausias, kur idėja ir geras atlikimas eina išvien.
Ką bandote įdiegti studentui kaip dėstytoja?
Manau, kad principinė dėstytojo pareiga padėti studentui atrasti savo kelią ir daryti tai, ką jis nori, o ne tai, kas populiaru ar madinga. Jei jam nesinori daryti konceptualaus meno, o norisi daryti „indžiukus“, tai tegu jis juos ir daro. Gal ateityje jis iš to sugebės padaryti puikiausią konceptualų meną. Svarbiausia, kad klausytųsi savęs.
Ar matote skirtumą tarp Lietuvos ir užsienio menininkų porceliano kūrinių, kai dalyvaujate tarptautinėse parodose?
Prisipažinsiu, kad ne. Manau, sunku skirti. Nors būdingų ypatybių, matyt, yra. Viena iš tokių galėčiau įvardinti santūrumą, bet tik tuomet, kai lyginame su amerikietišku, kuris dažnai yra įvairiaspalvis, kartais jau net pernelyg įžūlus. Manau, kad Lietuvos menininkų kūryba yra gana kosmopolitiška, todėl didelio skirtumo negaliu pastebėti.
Ar norėtumėte kurį nors iš savo projektų pakartoti?
Iš tiesų man svarbiausi būna tie, kurie ką tik įvyko. O paskui jie užsimiršta ir pasidaro mažiau svarbūs. Paskutiniai darbai yra mylimiausi.
Kiek ilgai mėgaujatės paroda, kol pradedate įgyventi naują?
Turiu pripažinti, kad nesimėgauju savo parodomis. Atvirkščiai, laikotarpis po parodos būna sunkus. Atrodo, kad ką nors padariusi pasirodai nebereikalinga ir pati sau. Pasijunta tuštuma, bet po kelių mėnesių nuo parodos pradedi tikslingiau ir kryptingiau įgyvendinti kitą projektą.
Gal jau esate numačiusi ateities parodą ar naują projektą?
Kažkokios mintys sukasi, bet reikia daugiau laiko, kad jos susigulėtų. Taigi šnekėti dar negaliu, nes ir pačiai kol kas ne viskas aišku. Man atrodo, kad gyvenimas pasiūlo savo galimybes. Stengiuosi į tai įsiklausyti.
Kalbino Indrė Mickaitė