7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skulptūros kaip laiko ženklai

Profesoriaus Leono Žuklio 90-mečiui

Neringa Markauskaitė
Nr. 15 (1029), 2013-04-12
Dailė
Leonas  Žuklys, „Motinystė“ (Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme). 2000 m. Šalia stovi mecenatas gydytojas Rimvydas Sidrys
Leonas Žuklys, „Motinystė“ (Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme). 2000 m. Šalia stovi mecenatas gydytojas Rimvydas Sidrys

Šiais metais minime Vilniaus dailės akademijos pedagogo, skulptoriaus profesoriaus Leono Žuklio 90-metį. Šia proga surengtos dvi jo kūrybos parodos. Pirmoji veikia L. Žuklio gimtinėje, Rokiškio krašto muziejuje, kita atidaryta Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1).

 
Leono Žuklio kūryba apima dekoratyvinę, memorialinę, portretinę skulptūrą, taip pat sakralinės dailės kūrinius. Šią įvairią kūrėjo meninę raišką liudija meno gerbėjams gerai žinomos jo skulptūros „Šeima“ (1982 m., prie Vilniaus santuokų rūmų), „Motinystė“ (2000 m., prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, bendraautoris – Gediminas Žuklys), kompozicija „Arka“, sukurta Rokiškio miesto 500 metų jubiliejui paminėti (bendraautoris – G. Žuklys), memorialiniai paminklai: kompozitoriui Juozui Naujaliui (1994 m.) Raudondvaryje ir vyskupui Motiejui Valančiui (2005 m.) Kaune, Rotušės aikštėje.
 
L. Žuklys gimė 1923 m. kovo 19 d. Degučių kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje, augo kartu su keturiais broliais. Su vyresniaisiais Vladu Žukliu (1917–2013 m.) ir Albertu Žukliu (1919–1948 m.) jį sieja skulptoriaus dalia. L. Žuklio kūrybą tyrinėjęs Romualdas Alekna pastebi brolių kūrybos bendrystę. Dar nestudijavę dailės, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje jie kūrė tautiniu simboliu buvusio paminklo „Laisvė“, taip pat įvairių karžygių, kanklininkų statulėles – tokius užsakymus anuomet teikdavo Kauno kooperatyvas „Marginiai“. Pomėgį drožti iš medžio sūnūs paveldėjo iš tėvo Prano Žuklio. Žiemomis, šiek tiek laisvesniu nuo ūkio drabų laiku, jis dar kurdavo skulptūrėles, meistraudavo. Albertas pirmasis iš Žuklių pradėjo mokytis dailės. Profesorius Leonas Žuklys yra pasakojęs, kad jo vyresnysis brolis nusiuntė Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai laišką (ir kelis drožinius) prašydamas stipendijos studijoms. Ši jam buvo paskirta, tad ir kitiems broliams atsivėrė keliai į dailės mokslus.
 
Skulptūros L. Žuklys mokėsi Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, studijas baigė 1949 metais. Antrojo pasaulinio karo metais studijavusius dailininkus išugdė, tvirtą piešimo pagrindą suteikė buvusios Kauno meno mokyklos dėstytojai ir auklėtiniai. L. Žukliui piešimą dėstė Juozas Zikaras, Jonas Šileika, Leonardas Kazokas, Juozas Kėdainis, Vytautas Banys. Iš J. Zikaro pamokų būsimam skulptoriui įsiminė dėstytojo akcentuota tikslaus piešinio svarba. Skulptūros jis mokėsi iš Vytauto Kašubos, Viktoro Palio, o trejus paskutinius metus šią discipliną dėstė regimos įtakos L. Žuklio kūrybai turėjęs Juozas Mikėnas.
 
Pirmuosius sakralinės dailės kūrinius L. Žuklys sukūrė būdamas pirmojo kurso studentas, 1943 m. vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą: po medinę Kristaus skulptūrą jis išskobė Antavilių ir Antazavės bažnyčioms. Iš vėlesnių sakralinės tematikos skulptūrų minėtinos Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčiai sukurta Nukryžiuotojo skulptūra (1995 m.) ir horeljefinės kompozicijos: „Paskutinė vakarienė“ (1994 m.), „Prakartėlė“ (2001 m.) bei dviejų angelų figūros.   
 
Dėstyti piešimą L. Žuklys pradėjo paskutiniais studijų metais tame pačiame Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, taip pat – Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija). Čia jis perėmė piešimo pamokas, mirus broliui Albertui. Kauno institutui susijungus su Vilniaus valstybiniu dailės institutu ir tapus Lietuvos valstybiniu dailės institutu (dabar Vilniaus dailės akademija), šio vadovybės sprendimu L. Žuklys 1951 m. paskirtas dėstytojauti į Vilnių. Jis dėstė piešimą skulptoriams, grafikams, tapytojams, kitų specialybių studentams, 1985–1990 m. vadovavo Piešimo katedrai. Su profesoriaus pedagogine veikla supažindina Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje eksponuojami buvusių studentų piešiniai (jie saugomi Vilniaus dailės akademijoje), fotografijos.
 
L. Žuklio dekoratyvinės skulptūros vaizduoja šeimą ir motinystę, meilę ir pasiaukojimą įprasminančias idėjas, neatsiejamą motinos ir kūdikio ryšį. Skulptorius stengėsi nenutolti nuo realistinio žmogaus vaizdavimo. Nors memorialiniam paminklui monumentali ir apibendrinta forma yra tarsi kanonas, dekoratyvinei skulptūrai tai nėra svarbiausia. L. Žuklio kūryboje apibendrinta forma išsiskiria iš marmuro iškalta skulptūra „Šeima“ (1979 m.); pagal šią kompoziciją iš granito buvo sukurta skulptūra prie Vilniaus santuokų rūmų. Vėlesni kūriniai panašia menine raiška nepasižymi.
 
L. Žuklio portretinė kūryba apima jo amžininkų, taip pat iškilių istorinių asmenybių – lietuvių rašytojų, dvasininkų, dailininkų ir muzikų, gydytojų, mokslininkų portretus. Skulptoriui svarbiausia perteikti portretuojamo asmens charakteringiausius bruožus, tai pat vidines būsenas. Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančioje parodoje eksponuojama pirmoji skulptoriaus iš medžio sukurta realistinė skulptūrinė kompozicija „Tekintojas Sergėjus Tarnauskas“ (1954 m.), du iš natūros kurti Vinco Mykolaičio-Putino portretai (1957, 1958 m.). Paminėtini ir kiti ankstesniu kūrybos laikotarpiu sukurti portretai: chirurgo profesoriaus Augustino Pronckaus (1962 m.), dailininkės Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės (1963 m.), kompozitoriaus Konrado Kavecko (1967 m.). Parodoje eksponuojami ir portretiniai horeljefai bei bareljefai. Šiose kompozicijose dažnai yra pateikiama užuomina į tam tikrą motyvą, kuris gali būti siejamas su portretuojamojo profesija, kūryba ar visuomenine veikla. Meniniais sprendimais išsiskiria geologo ir etnologo profesoriaus Igno Domeikos portretas (1972 m.), taip pat dailininkų profesoriaus Justino Vienožinskio (1972 m.) ir profesoriaus Antano Gudaičio (1983 m.), rašytojo kunigo Juozo Tumo-Vaižganto (1989 m.), poetų Eduardo Mieželaičio (1988 m.) ir Justino Marcinkevičiaus (1997 m.), kalbininko Zigmo Zinkevičiaus (2002 m.), akių gydytojo profesoriaus Vytauto Jašinsko (2000 m.), taip pat gydytojo ir mecenato Rimvydo Sidrio (1993 m.) bei gydytojos Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės (1999 m.), dirigentų Juozo Domarko (2011 m.), Sauliaus Sondeckio (2012 m.) ir kitos kompozicijos.
 
Reikia paminėti ir pačius naujausius Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamus skulptoriaus darbus – jo anūkų Ugnės Liepos Žuklytės ir Kristupo Suslavičiaus portretus, sukurtus 2012 metais. Rokiškio muziejuje veikiančioje parodoje rodomi šio krašto garbės piliečių portretai: Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio (2008 m.), kardiologo profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio (2007 m.), Irenos Jasiūnaitės (2010 m.) ir paties skulptoriaus portretinė kompozicija („Autoportretas“, 2002 m.).
 
Leono Žuklio kūrybą pristatančiose parodose eksponuojamos skulptūros apima daugiau nei šešis jo kūrybos dešimtmečius ir suteikia meno gerbėjams galimybę pamatyti darbus, saugomus Lietuvos ir užsienio muziejuose, taip pat privačiose kolekcijose, o skulptūriniai portretai – bemaž viena iš didžiausių įžymių asmenybių atvaizdų galerijų – yra kultūros ir istorijos ženklai, kurie bus reikšmingi ir mūsų ainiams. 
 
Abi parodos veikia iki balandžio 21 d.

 

Leonas  Žuklys, „Motinystė“ (Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme). 2000 m. Šalia stovi mecenatas gydytojas Rimvydas Sidrys
Leonas Žuklys, „Motinystė“ (Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme). 2000 m. Šalia stovi mecenatas gydytojas Rimvydas Sidrys
Leonas  Žuklys dirbtuvėje, prie skulptūros „Motina“. 1973 m.  Fotografas – M. Baranausko nuotr.
Leonas Žuklys dirbtuvėje, prie skulptūros „Motina“. 1973 m. Fotografas – M. Baranausko nuotr.
Lenoas Žuklys, Paminklas kompozitoriui Juozui Naujaliui Raudondvaryje. 1994 m.
Lenoas Žuklys, Paminklas kompozitoriui Juozui Naujaliui Raudondvaryje. 1994 m.