Žvilgsnis iš provincijos

Sidabro amžiaus aktualumas vis dar neblėsta, kaip kad visame pasaulyje neslūgsta susidomėjimas simbolizmo ar postimpresionizmo daile. Todėl galimybė pamatyti šios epochos vertybes Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje atidaromoje tarptautinėje parodoje „Sidabro amžius. Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose. 1890-1930“, sužadino mano vaizduotę ir pakurstė lūkesčius. Tačiau viskas įvyko ne taip, kaip tikėjausi...
 

Žvarbus vasario 12-osios vakaras. Blausiai apšviesta sovietinės „istorinės“ architektūros monstro salė. Keista publika: daugiausia nepažįstami, senyvi, pavargę veidai. Apatiškas Lietuvos dailės muziejaus darbuotojos balsas lėtai ir netiksliai verčia proginius Rusijos ambasadoriaus žodžius. Negelbsti net Aleksandro Skriabino pasažai, energingai atliekami simpatiško jaunučio pianisto rusiška pavarde. Atrodo, kad laikas pasisuko tris dešimtmečius atgal. Nė nepajunti, kaip pradedi galvoti apie parodos surengimo aplinkybes ir tikslus, užuot beatodairiškai atsidavusi estetiniam pasimėgavimui. Apninka įkyrus klausimas, kodėl tokia paroda surengta ir ką ji gali pasiūlyti šiandieniniam Lietuvos žiūrovui?
 

Užbėgant už akių, reikia iškart pasakyti, kad iš septynių Baltijos šalių muziejų rinkinių sukomplektuotas „Sidabro amžius“ 2012 m. jau buvo rodytas Estijoje ir Latvijoje, ten sulaukė didžiulės sėkmės. Taline ekspozicija buvo instaliuota autentiškuose barokiniuose Kadriorgo rūmų interjeruose ir moderniose „Kumu" salėse, o Rygoje pristatyta prieš porą metų restauruotos miesto biržos pastate, akinančiame prabangia, pirkliška carinės imperijos laikų eklektika. Abejose šalyse skyrėsi ir kolekcijos sudėtis, ir įvardijimas. Estai, parodai suteikę pavadinimą „Nežinomi šedevrai“, rinkinį praplėtė XIX a. akademinės, saloninės ir demokratinės pakraipos rusų realistų darbais, pabrėždami šiandien aktualią realizmo ir jo santykio su modernizmu problematiką. Latviai pasirinko „Sidabro amžiaus“ etiketę, akcentuodami istorinį rusiškojo modernizmo pradžios aspektą. Tiek vienur, tiek kitur ekspozicijos branduolį sudarė Latvijos muziejų turtai. Ir neatsitiktinai. Rusų dailininkų kūrybą Rygoje pradėta kaupti dar XIX šimtmetyje. Ją rinko 1869 m. įsteigta Miesto tapybos galerija, kuri 1905 m. buvo reorganizuota į Miesto dailės muziejų. Rusų menu taip pat domėjosi privatūs kolekcininkai – mat tuometinėje Lifliandijos gubernijoje, priešingai nei tragišką 1863-1864 m. sukilimą išgyvenusiame Šiaurės Vakarų krašte, kuriam priklausė didžioji Lietuvos teritorijos dalis, vyravo lojalistinės nuotaikos ir ryškaus priešiškumo rusų kultūrai nebuvo. Veikiausiai todėl Sovietų valdžia nutarė rusų dailės propagandos centru Pabaltijo regione paversti būtent Rygą. 1941 m. Latvijos sostinėje buvo įsteigtas Valstybinis latvių ir rusų dailės muziejus. Iki pat 7-ojo dešimtmečio į jį iš Rusijos gabenti eksponatai, tarp kurių pasitaikydavo tikrų vertybių.
 

Tai, kas kadaise buvo atgrasus okupacinės kultūros politikos reiškinys, šiandien latviams pasitarnavo kaip proga parengti tarptautinio atgarsio siekiantį projektą ir išviešinti savo muziejų fondus. Juk ne paslaptis, kad mažoms Baltijos šalims sunku įsiterpti į tarptautinį istorinių parodų, virtusių ne tik svarbia kultūrinės veiklos forma, bet ir pelninga verslo šaka, kontekstą, tad latviai ir estai šioje srityje stengiasi nepraleisti nė menkiausios galimybės. Komplektuojant „Sidabro amžiaus“ rinkinį, neabejotinai taikytasi į „didįjį“ kaimyną, o per jį, matyt, ieškota rezonanso su vakarietiška muziejinių ekspozicijų praktika, jautria garsiems rusų dailininkų vardams. Drauge orientuotasi į vietinę rusakalbę publiką, abejose Baltijos valstybėse sudarančią ženklų kultūros vartotojų procentą. Regis, šios viltys pasiteisino su kaupu: antai estų informacijos priemonės skelbė, kad parodoje pabuvojo net 65 tūkstančiai lankytojų. O kokios rinkinio demonstravimo aplinkybės ir perspektyvos pas mus, Lietuvoje?
 

Deja, Vilniuje parodą ištiko nepavydėtinas likimas. Pirmiausia kolekcija čia atkeliavo jau be užmojo, gerokai aptirpusi – joje nebeliko daugelio svarbių eksponatų (šio trūkumo nekompensuoja iš Lietuvos dailės muziejaus fondų ištraukti papildomi, tačiau ne kartą matyti darbai). Lyg būtų to negana, paroda surengta pačioje netinkamiausioje vietoje – sovietine praeitimi dvelkiančiuose „rūmuose“, turinčiuose neįtikėtiną galią vizualiai sunaikinti bet kokius, net ir aukščiausios estetinės prabos kūrinius. Tarytum norėta atbaidyti ir taip negausius renginio žiūrovus. Mat potencialus lankytojų kontingentas Vilniuje negali lygintis su Rygos ir Talino mastais. Tarp kūrybingo Lietuvos jaunimo retas domisi rusų dailės praeitimi. O vyresni intelektualai dažnai linkę demonstruoti pseudopatriotinę Nepriklausomybės laikotarpio snobo laikyseną: „Ačiū, rusų dailės savo gyvenime jau užtektinai prisižiūrėjau“ arba naujo, vakarietiško sukirpimo kultūrtrėgerio nuomonę: „Et, rusų dailė – tai ne Renoiras ir ne Monet.“ Tiesa, rusų kultūra pas mus vis dar populiari. Ją daugiausia vartoja neišsilavinę gyventojai. Tačiau jie tenkinasi tos kultūros atliekomis ir, žinoma, nevaikšto į parodas.
 

Nepaisant prieštaringo politinio konteksto ir nevykusių vietinių organizacinių sprendimų, parodą pamatyti vis dėlto verta, nes joje esama įdomios ar tiesiog geros tapybos, kad ir kaip nešiuolaikiškai skambėtų toks pasakymas. Turiu omeny Kuzmos Petrovo-Vodkino „Dailininko žmonos portretą“ (1921) ir Pavelo Kuznecovo „Natiurmortą su portsigaru“ (1913) iš Lietuvos dailės muziejaus, Isako Levitano „Peizažą su traukiniu“ (apie 1900) ir Stanislavo Žukovskio (jį, tarp kitko, savinasi ne tik rusai, bet ir baltarusiai su lenkais) „Ankstyvą pavasarį“ (1899) iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus, Sergejaus Vinogradovo „Priemiesčio vaizdą“ (1918) iš Estijos dailės muziejaus bei kitus kūrinius.
 

Parodoje lankytojui laikas neprailgsta, nes kuratoriai pasistengė sukurti patrauklų naratyvą, eksponatus suskirstydami į kelias temines grupes. Štai skyriuje „Ištakos“ pristatoma šimtmečių sandūroje opi kultūros tautiškumo problema, dalyje, pavadintoje „Sidabro amžiaus žmonės“, rodomi portretai ir figūrinės kompozicijos, „Amžinybės šauksmas“ supažindina su simbolizmo ieškojimais, „Šviesa ir oras“ – su plenerine tapyba, o „Naujojo meno principai“ – su avangardo eksperimentais. Taip žiūrovas nelyginant už rankos laikomas vaikas pravedamas ne tik per muziejaus sales, bet ir per trijų dešimtmečių Rusijos dailės istoriją. Tačiau užbaigus kelionę kyla įtarimas. Ne tiek dėl to, kad parodos pasakojimas ne visur korektiškai intonuojamas, kaip kad, pavyzdžiui, atsitinka „Amžinybės šauksmo“ salėje pakabinus ryškiaspalvį, hedonistinį Iljos Maškovo „Natiurmortą su kamelijomis“ (1915), vaizduojantį prisirpusius obuolius ir konservuotus abrikosus. Abejones pirmiausia sukelia tai, kad pažintis įvyksta tarytum savaime, per daug paprastai ir sklandžiai, be galvosūkių. Ar ekspozicija žiūrovui iš tiesų pasiūlo – ne, ne išsamų vaizdą, kurio toks kamerinis renginys nė negali sukurti, – o esmines taiklias epochos ir to meto dailės interpretacijos gaires? Anaiptol nepritariu kovo 8 d. tinklaraštyje „Rafinerija“ paskelbtiems karingiems Kristinos Sabaliauskaitės išvedžiojimams, supintiems iš memuarinės literatūros puslapiuose prisigraibytų pikantiškų trupinių ir Vakarų rinkoje cirkuliuojančių vertinimų, iš už kurių kyšote kyšo stambių tarptautinio kultūros lauko žaidėjų interesų „ausys“.

 

Postringaudama apie Rusijos imperiją ir jos meną, recenzijos autorė pranoko pati save: geriau negalėtų parašyti nė Vladimiras Iljičius, kuris kur buvęs, kur nebuvęs vis mėgo savus ir svetimus pagąsdinti šiuo niauriu tautų kalėjimu. Beje, įdomu, ar K. Sabaliauskaitė ir londoniečius moko „teisingai“ žiūrėti į, tarkim, prerafaelitų paveikslus, t.y. žvelgiant į Johno Everetto Millais „Ofeliją“ (1851–1852) budriai mąstyti apie Viktorijos laikų Anglijoje tarpusias piktžaizdes: socialinę veidmainystę, žiaurų moterų ir vaikų išnaudojimą, grėsmingai didelį gyventojų mirtingumą, prostituciją, lytinius iškrypimus ir nevaldomą kriminogeninę situaciją. Kita vertus, turiu pripažinti, kad ir man „Sidabro amžiaus“ parodoje pritrūko aštresnio, intelektualesnio rengėjų požiūrio į pasirinktą objektą, kad ekspozicija pasirodė perdėm „glotni“, „dekoratyvi“, be aliuzijų į laikotarpiui būdingą dramatizmą ir lemties bei žūties nuotaikas. Katastrofizmo problematiką akcentuoja visi šios epochos tyrinėtojai, nors ir nesutaria, kokią datą reikėtų laikyti jos pabaiga: 1921 m. – kai buvo sušaudytas Nikolajus Gumiliovas ir mirė A. Blokas, ar 1930-uosius – kai nusižudė Vladimiras Majakovskis. Nesutariama net ir dėl paties sidabro amžiaus termino, nežinia kieno sugalvoto 4-ajame XX a. dešimtmetyje, išpopuliarinto pokarinėje rusų emigrantų spaudoje ir galop įteisinto „perestroikinėse“ Rusijos literatūrologų publikacijose. Vis dar diskutuojama, kas tai – veiksmingas kultūros istorijos tyrimo įrankis ar apgaulinga fikcija, lakus, bet tuščias posakis, krečiantis nemalonius pokštus, kai prireikia jį išversti į kitas kalbas (juk prancūzui „l’âge d’argent“ gali reikšti visai ką kita).
 

Vis dėlto keliant vertinimų kartelę neverta užsimiršti. Parodos rengėjų akiratį ribojo muziejų fondų išgalės ir finansinės institucijų galimybės. Lietuvos dailės muziejus, kuravęs vilnietiškąjį ekspozicijos variantą, pasiūlė tai, ką galėjo, t.y. pramoginį reginį, pirmiausia skirtą vidutiniam provincijos žiūrovui, nors ir dailės istorikas čia gali atrasti įdomybių. Taigi anksčiau buvusi kolonijinės politikos priemonė, šiandien rusų dailė į Baltijos šalių kultūros sceną sugrįžta kaip komercijos apraiška (pasirodo, ir Vilniuje paroda yra gan aktyviai lankoma, ypač rusų). Kita vertus, būtų naivu galvoti, kad komercija yra tik komercija ir kad su politika ji neturi nieko bendra.