Dygios pasakos

 

Menininkės perfekcionistinis reiklumas vystant bet kokį siužetą suformuoja paveikslų ciklus, kuriuose iš vieno į kitą vis gilėdami srūva tie patys motyvai. Iškart įžengus į salę mus pasitinka kone iš Baudelaire’o poezijos išnyrančios ,,piktybės gėlės“, įgavusios humanoidų pavidalus. Piliarožių piestelių erotika kontrastuoja su peizažo šešėlių ramybe ir tarsi nesąmoningai asocijuojasi su siurrealisto Man Ray’aus lelijų vaizdiniais, kurie čia pat išsklinda ir į kitus autorės darbus.

 

Iš vaikystės fotografijų į tapybą perkeliamos širdžiai artimos asmenybės (,,Violeta I; II“, ,,Violetos mama I; II“) bei švelnūs padarėliai: avelė, triušis, antis, paukštis, katinas. Siužetai sudabartinami, o tapymas veikia kaip dalyvavimo tose pačiose scenose kartojimas. Bet tai nėra vien menininkės dienoraštis, norom nenorom paveiksluose išeinama už asmeninių paraščių, taip susijungiant su kolektyvinės pasąmonės vaizdiniais.

 

Darbuose ryškiausias raudonos ir akinamai baltos kontrastas, išplečiantis interpretacijų lauką ir į archetipinius lietuvių liaudies pasakų siužetus. Prieš akis iškyla scena, kai žiemą mergaitė leidžiasi į trokštamų žemuogių paieškas. Panašus realiai neįgyvendinamos, bet stipriai jaučiamos meilės įvaizdis veikia ir per triušio motyvą. Pasak autorės, triušių raudonos akys – tai metaforiška aliuzija į peilio ašmenis, kurie pjauna glostant švelnų kailį. Pasruvusios akys lyg tos žemuogės speiguotoje glūdumoje – realybėje pasiekiamos tik smarkiai šalčiui nudiegus kojas.

Raudonos ir baltos kontrastai vyrauja ir kraujuojančiuose dvigubuose ,,Sukiniuose I; II“, kurie dionisiškai išlaisvina skaidrias, lengvas draperijas, o šios kituose darbuose vis ryškiau perauga į balto paukščio motyvus. Kompozicijoje ,,Moteris baltu galvos apdangalu“ reinterpretuojant Rogier van der Weydeno ,,Jaunos moters portretą“ (1435 m.) estetinė paviršių sluoksniavimosi lygtis įgauna kubistinių sprendinių. Pasak autorės, būtent šiame darbe iš moters gobtuvo išsprūstantis paukščio pavidalas suteikia didžiausią emocinį krūvį bei pažymi ryškų įtrūkį dviejų plotmių kompozicijoje.

 

Parodoje iš kitų paveikslų išsiskiria ciklas, kuriame menininkė interpretuoja hologramas – lazerinės trimatės fotografijos principus. Trimačius žmonių veidus, atskiras jų kūno dalis Petrašiūnaitė jungia su magiškais aplinkos motyvais: begalybės ženklais, snieguotomis kalnų viršūnėmis, tvenkinių atspindžiais, lietaus, ašaros, kraujo lašais.

Praėjusioje parodoje Petrašiūnaitės kūriniai buvo labiau dramatiški, čia tarsi išrišami. Nauji motyvai savaip pratęsia senuosius, o rezultatas, tikėtina, nėra baigtinis.