Maloniai kviečiame Jus į Aliaus Berdenkovo naujausių darbų pristatymą,
kuris įvyks 2013 metų balandžio 2 d. (antradienį), 17 val.,
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija", Pilies g. 44/2, Vilnius.
Paroda veiks iki balandžio 13 dienos.
Alius Berdenkovas – klasikinės, modernistinės skulptūros atstovas, kurio darbuose žmogaus kūnas skendi savitose metamorfozėse. Preciziška žmogaus anatomija – išraiškingos veido mimikos, pozos, įtempti raumenys tampa užuominomis į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, kuriame keroja įvairaus pluošto užspaustų gyvuliškų instinktų. Nors Berdenkovo sukurtas žmogus yra nuasmenintas, bet sustojus ir įdėmiau įsižiūrėjus į vaizduojamą kūną, pradeda veikti veidrodinis principas – pavaizduotoje figūroje atpažįstame save. Skulptūroje išreikšta emocija tampa bendražmogiška, atspindinčia ir atkartojančia mūsų pačių patirtis. Susitapatinę su skulptūroje pavaizduotu personažu bandome asmeniškai identifikuoti save, patys painiotis ir bandyti ištrūkti iš mus pasąmoningai veržiančių pančių.
A. Berdenkovo skulptūras norėtųsi pavadinti „nepatogiomis“ būtent dėl to, kad jos nepataikauja žiūrovo akiai, o teigia savitą, kone sadomazochistinę estetiką. Tačiau iš tos nemalonios kovos tarp jausmų ir fetišizuojamo kūno kartu išplaukia ir tingus malonumas, rafinuotas pasitenkinimas. Dekonstruojant, demontuojant kūną randasi savita jo rekonstrukcija, nauja interpretacija. Taip kūnas iš savo pirminio būvio pamažu virsta simboliu, metafora, atveriančia naują galimybę į gilesnį savęs pažinimą.
Skulptūrose pastebimi netikėti akcentai – dažnai išryškinami trūkstami elementai, kičo atributai, kurie išjudina nusistovėjusį žiūrovo požiūrį į tradiciškumą, skatina drąsiau, su savotiška nuostaba bei ironija žvelgti į save ir mus supančią aplinką. Autoriaus skulptūriniuose reljefuose figūrų masė tankesnė, o judėjimas intensyvesnis. Ten žmonių figūros jungiasi, rišasi, pinasi, veržiasi, spaudžiasi, spraudžiasi, tempiasi, smaugiasi, laisvinasi... čia pavirsdamos į vienalytę masę, čia išryškėdamos pavieniui, atskiromis kūno galūnėmis. Ekspresyvi kūnų sąjunga, išraiškingos pozos tarsi įkūnija siurrealistinį pasakojimą – peizažą. Skulptūrų kūnai pavirsta į neaiškią struktūrą, arba atvirkščiai, kai kur tvarkingai susilanksto į geometrinę figūrą ar daiktą. Iš skulptūrinės medžiagos – medžio sukuriamas kitas medžiagiškumas. Skulptūrose ar reljefuose mediena vizualiai įgauna audinio, metalo ar kitos medžiagos savybių – tai trikdo ir kartu tikrina budrią žiūrovo akį.
Nors parodoje eksponuojami kūriniai ir neseka vieno pasirinkto, aiškaus naratyvo, o tik retrospektyviai apžvelgia kelių metų laikotarpio sukurtus kūrinius, tačiau žiūrovui suteikiama laisvė interpretuoti ir individualiai užmegzti ryšį su kiekvienu eksponatu.
Bernadeta Petrauskytė
