Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“

Atidarymas kovo 5 d. (antradienį) 18 val.

Paroda veikia 2013 03 05–04 05

Po išlauktos pauzės, galerijoje „Vartai“, kovo pradžioje atidaroma personalinė tapytojos Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“, kurioje eksponuojama naujausia menininkės tapyba ir objektai. Paroda simboliškai suskirstyta į skirtingus siužetus diktuojančias dalis - „Olandiškos istorijos“ ir „Versalio sodai“, kurios gali būti keičiamos, pergrupuojamos, ar, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, sujungiamos į vientisą naratyvą.

Pasitelkdama savitą logiką ir strategijas Jurkšaitytė pertapo senųjų meistrų darbus, visiškai juos pakeičia, išvalo interjerus nuo varginančiai reikšmingų pirmaplanių žmonių figūrų, išlaisvina juos nuo simbolių palikdama tik menkutes nuorodas į pirminį šaltinį ir pasmerkdama postmodernistinių interpretacijų žaidimams apie pakartojimo pasikartojimą, arba kopijos kopiją.Tiek ankstyvesniuose, tiek naujausiuose darbuose menininkė naudojasi jau sukurtais vaizdais. Juos randame meno istorijos vadovėliuose, garsiausiuose pasaulio muziejuose, ar kažkokiu būdu užstrigusius savo pačių sąmonėje.

XVII a. Olandijoje ypač išpopuliarėjo nedidelio formato žanrinė tapyba skirta miestiečių gyvenamiesiems kambariams, o mažus formatus pamėgę meistrai imti vadinti „mažaisiais olandais“. P. Jurkšaitytė transformuoja mažųjų olandų paveikslus, deformuota senųjų meistrų technika pertapo kūrinių interjerus, pasiskolindama šviesą, interjero detales, baldus. Senovinių namų ar koplyčių interjerus menininkė perkelia į sovietinių gamyklų cechus, virtusius dėvėtų baldų iš Olandijos parduotuvėmis. Įdomu stebėti kaip kinta menininkės vaizdų konstravimo principai. Ir nors Jurkšaitytė naujuosiuose darbuose lieka ištikima seniesiems meistrams, žaidimas erdve ir laiku tampa žymiai pastebimesnis. Paveikslo erdvė konstruojam taip, tarsi vaizdas būtų fiksuojamas nežemiškų jėgų, kurios sklando ore pakilusios nuo žemės tiek, kad pabrėžtų savo nematerialumą, bet nebūtų per arti dievo.

Naujausių P. Jurkšaitytės tapybos darbų pirmvaizdžiais dažnu atveju tampa nebe kūrinių reprodukcijos, o senovinių baldų krautuvės interjerai, kurie jau patys savaime imituoja kažką, kas galėtų būti vadinama autentiška ir galėtų būti laikoma vertybe, vien todėl, kad istorija, visuotiniu sutarimu, neginčijamai laikoma vertybe. Tačiau, tiek senosios Olandijos, tiek Sovietų sąjungos meno, architektūros vaizdinių turime tiek, kad manipuliavimas juos supinant, jungiant ir perkeliant į dabartį tampa panašus į sapną priklausantį nuo paties sapnuotojo. Menininkė išlaiko originalius mažųjų olandų kūrinių formatus, kurie iš pirmo žvilgsnio yra visiškai svetimi baltoms šiuolaikinėms ekspozicijų erdvėms.

Parodoje tapybos ekspoziciją papildo „Versalio sodai“ – odinių bokštelių instaliacija. Objektai pagaminti imituojant odinių Chesterfieldo sofų, raštų dizainą. Chesterfieldo sofos, populiarios XVIII a. aristokratijos interjeruose parodoje virsta kūgio formos dalimis iš kurių konstruojamas atskiras naratyvas. Skirtingai komponuojami objektai kelia įvairias asociacijas, nuo Versalio rūmų sodų alėjos, gotikinės katedros bokštų iki lietuviškų tujų gyvatvorės, ar šokoladinių triufelių dėžutės – to kas vienaip ar kitaip susiję su turtingo ir patogaus gyvenimo vaizdiniais.