Mariana Fediuk. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.
Žvelgiant į šiuolaikinės Lietuvos tekstilės sceną susidaro įspūdis, jog čia jau kuris laikas pagrindines pozicijas užima moteris. Tai sakydama turiu galvoje ne tik akivaizdų tekstilininkių kiekybinį pranašumą prieš kolegas vyrus, bet ir per pastarąjį dešimtmetį šioje meno šakoje išryškėjusį susidomėjimą šiuolaikinės moters tema. Dažname kūrinyje atveriami nauji viešo ir privataus jos gyvenimo suvokimo būdai. Ir šiandien šią kūrybinę kryptį toliau sėkmingai plėtoja nemažai tekstilininkių, tarp jų geriausiai žinomos: Vita Gelūnienė, Lina Jonikė, Laima Oržekauskienė, Eglė Ganda Bogdanienė. Su išvardintomis menininkėmis susijęs ir nuogo kūno atėjimas į Lietuvos tekstilės vizualinį lauką. Viešai eksponuojami dažniausiai moterų aktai, kaip paaiškėjo, tapo vienu iš efektingiausių būdų radikaliau ir atviriau kalbėti apie moters pasaulį, kuris ne taip jau seniai buvo formuluojamas vien vyrų. Moters ir jos kūniškumo reprezentacijos, atrodo, jau yra tapusios mūsų šiuolaikinės tekstilės tradicija, ją šį kartą pratęsė Vilniaus dailės akademijos tekstilės katedros trečio kurso studenčių – Marianos Fediuk, Tomos Kisieliūtės, Justės Krupavičiūtės, Ievos Baltrėnaitės ir Emilės Sidaravičiūtės – paroda „Atvirai“.
Penkios tapiserijos su jaunų moterų autoaktais, kaip ir galima buvo tikėtis, ir taip intymią galerijos erdvę pavertė dar intymesne. Į tokią aplinką įžengusi jautiesi ne kaip lauktas svečias, o kaip prašalaitis, nešantis netyčia nugirstos svetimos paslapties naštą. Atvirai erotiški, fotografiški aktai eksponuojami apgalvojus ne tik objektų poziciją, bet ir erdvę tarp jų. Jos palikta tiek, kad galėtum justi perėjimą nuo vienos figūros asmeninės erdvės prie kitos. Kadangi atvaizdai išausti gana realistiškai, žiūrovai yra tarsi priversti į pavidalus reaguoti šiek tiek kaip į gyvus žmones. Todėl ankštose erdvėse jaustis psichologiškai atsiribojus sunkoka. Stovėdama priešais kūrinius vieną akimirką suvoki, jog čia žiūrinčiojo ir apžiūrimojo vienpusis santykis apsisuka priešinga kryptimi. Įprastus pasyvių moterų atvaizdus, kurių prikimšta šiuolaikinė vizualioji kultūra, čia pakeitė aktyvūs subjektai. Pavaizduotosios ne tik akivaizdžiai žino, jog yra stebimos, ir tokiu būdu jau klibina dominuojančiojo žiūrovo poziciją, bet ir pačios atsako aktyviais žvilgsniais.
Anot parodos teksto, kūrybinio proceso pradžioje menininkės išsikėlė klausimus – ar galiu apsinuoginti ir kokiu tikslu tai dariau? Kažkodėl beveik iškart pamėginau įsivaizduoti save padėtyje, kurioje merginos atsidūrė savo noru, išaudusios iš fotografijų savo aktus. Turbūt taip pasijusti privertė veik nematomas, bet labai įtaigus eksponavimo „triukas“ – kūriniai nuleisti iki pat žemės, tad artimos žmogaus dydžiui tapiserijos atsiranda priešais – stovinčiojo lygyje. Jų buvimas „ant žemės“ trina ribą tarp kūrino tikrovės ir realybės, o pats pasijunti stovintis tarsi prieš veidrodį. Iliuzinės savirefleksijos momentas – netikėtas ir įtaigus, skatina apmąstyti apsinuoginimo prieš visus veiksmo sudėtingumą.
Gyvas ir simboliškas yra ir pats manualinis audimo procesas, kurio faktūriški pėdsakai tapiserijose tapo naujojo kūno oda. Audimo veiksmas moteriškoje pasaulėvokoje visada turėjo ritualinę ir kiek susakralintą prasmę. Tai daugiau nei kasdienis darbas ar amato įvaldymas. Ausdama moteris tradiciškai ruošdavosi gyvenimui, kiekviena svarbiausia jos gyvenimo akimirka paženklinta šio veiksmo, o ilgas ir kruopštus darbo procesas labiau primena savianalizei skirtą laiką.
Laikas, praėjęs bendraujant su savimi, ir nuogumo gėda, kaip teigė pačios tekstilininkės, išnykusi proceso metu, primena susitaikymo su savimi aktą, gal net bandymą susikurti save iš naujo. Todėl, mano akimis, tradicinės tapiserijos technikos pasirinkimas čia labai tinkamas. Kūno atvaizdo transformacijos procesas į tekstilės audinį, kurį įsivaizduoju žvelgdama į darbus, sudaro įdomią priešpriešą aktų fotografiškumui. Fotografinis atvaizdas, visada veikiantis kaip nuoroda į praeitį, į akimirką ar, pagal R. Barthes’ą, mirties liudijimą, per kūrybos procesą buvo perdirbtas į naują – audinio kūną ir taip prikeltas antrajam gyvenimui. Visa tai man primena šamaniškus burtus. Žaidimas būtimi ir nebūtimi pinant „gyvenimo gijas“, atsispindėjęs vaizduose ir audimo pėdsakuose, pasiūlo mistinį kūrinių suvokimą.
Menininkių aktai priminė prieš dešimt metų sukurtus Laimos Oržekauskienės kūrinius pavadinimu „Moterys arhatos. Danutė, Lina, Violeta, Kristina“ – didelio formato iš plaukų ir auksinių siūlų išaustus anoniminius moterų aktus. Kūriniai tąkart į viešumą iškėlė panašius su moters vizualine reprezentacija susijusius klausimus, kvestionavo privatumo ir viešumo ribas, mistinę aurą, auginamą aplink moterišką lytį. Čia visiškai atvirai eksponuotas nuogas kūnas. Arhatųnuogumas pristatytas labai radikaliai, lyg būtų siekiama maksimaliai jį išgryninti: audiniui naudotos organinės kilmės medžiagos, neindividualizuoti modeliai. Aptariamoje parodoje „Atvirai“, nepaisant fotografiškumo, aktai tapiserijose labiau primena menininkių konstruojamą idealaus pasaulio vaizdinį, todėl nors ir čia nuogumas atviras, atvaizdams labai toli iki arhatųnuogumo. Studenčių kuriamame idealizuotame pasaulyje, kur gėda ir draudimai jau seniai pamiršti, kūno pridengti paprasčiausiai nebereikia, nes nebėra prieš ką maištauti, telieka tik papuošti plaukus koketiška gėle ar pasidabinti kriauklelių karūna. Tokį gražų ir naivoką įspūdį ir išsinešiau iš galerijos.
Vis dėlto manau, kad ši paroda, nors ir įkvėpusi kurti idiliškus (rojaus dar prieš atsikandant obuolį?) vaizdinius ir net patirti tekstilės raganystes, labiausiai yra apie viešą apsinuoginimo veiksmą. Šio akto metu patirti išbandymai autorėms padėjo peržengti kažką primesta ar sava, o svarbiausia, leido per naujo audinio-kūno kūrimą išgyventi save iš naujo. Tad ir vertinti čia drįstu labiau pačią idėją ir jos įgyvendinimo procesą, o ne rezultatą.
Paroda veikia iki kovo 9 d.
VDA Tekstilės galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18, šeštadienį 12–17 val.
Mariana Fediuk. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Toma Kisieliūtė. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Justė Krupavičiūtė. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Ieva Baltrūnaitė. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Emilė Sidaravičiūtė. Be pavadinimo. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Parodos „Atvirai“ ekspozicijos fragmentas. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.Parodos „Atvirai“ ekspozicijos fragmentas. S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės nuotr.
