7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Klausytis ar žiūrėti?

Aldonos Keturakienės paroda VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

Sandra Stonytė
Nr. 8 (1022), 2013-02-22
Dailė
Aldona Keturakienė. „Akmenukai“. J. Lapienio nuotraukos
Aldona Keturakienė. „Akmenukai“. J. Lapienio nuotraukos

Menininkės Aldonos Keturakienės kaulinio porceliano darbai surikiuoti po parodos pavadinimu „Ritmai“. Tie, kurie yra susipažinę su šios menininkės kūryba, žino, kad servizų ir dekoratyvinių skulptūrėlių tikrai neišvys, o apsilankantys pirmą kartą bus nustebinti netradiciniu požiūriu į porcelianą. Įdomu tai, kad kūriniuose vyrauja daugiau tekstilei nei keramikai būdingi elementai: suvėrimai, surišimai ar sumezgimai. Tokie sujungimai kuria šių porceliano darbų išskirtinumą. O ritmas čia yra ne tik tam tikru intervalu išdėstytų elementų visuma, bet ir darna, kuri suteikia harmoningumo ir dinamiškumo. Todėl ši ekspozicija pulsuoja. Tik čia skamba ne garsai, o vaizdai.
 

A. Keturakienės „Ritmai“ įtraukia jau nuo pirmųjų žingsnių parodoje. Kūriniai: „Tėvo marškiniai“, „Skara“ ir „Rankšluostis“ savo struktūra primena kompiuterinius „ekvalaizerio“ vaizdus, kur garsas atkuriamas tai kylančiomis, tai besileidžiančiomis grafinių kvadratėlių eilėmis. Tačiau šalia asociacijos su šiuolaikinių technologijų moduliuotomis sekų variacijomis, garso vizualizacijomis kūriniai turi ryšį ir su tradicija: pastelinis koloritas, audėjų darbams būdingi raštai ir autorės sumanyti pavadinimai. Nors kūriniai kurti kelis dešimtmečius, jie vis dar dvelkia naujumu ir netikėtumu.
 
„Degtukai“, „Votai“ ir „Akmenėliai“ – pasikartojimo ritmika tarpusavyje panašūs kūriniai primena kolekcininko rinkinius. Juos sudaro iš pirmo žvilgsnio tapatūs elementai, tačiau įsižiūrėjus išryškėja kiekvieno jų skirtumai. Atskirto vieno kūrinio elemento nepakaktų, o taikliai parinktos grupelės sukuria dinamiškumo įspūdį. Stabtelėti priverčia trapūs oriniai kubeliai, pavadinti „Akmenėliais“. Jie labiau primena kiaušinio lukštą, o ne tvirtą akmens paviršių. Trapumo ir kietumo kontrastas kuria intrigą, netikrumo jausmą, kai nebepasitikima savo rega ir norisi palytėti kūrinį. Darbas „Degtukai“ sudomina pavadinimui susijungus su forma, mat čia akivaizdus žodžių žaismas: jau išdegti porceliano elementai vadinami degtukais nuo žodžio „degti“. Taip kūrinio procesas tarsi uždaromas į kilpą. Svarbu ir tai, kad šias kuklias dėželes technologiškai itin sudėtinga padaryti, todėl dar ir šiame lygmenyje „sugroja“ paprastumo ir sudėtingumo derinys. „Votai“ taip pat savo struktūra dvilypiai: ant apvalainų, nugludintų formų išsišovę smailūs „spygliai“. Šiuos kūrinius sudarantys geometrinių formų elementai statiški, darnus ansamblis kuriamas pridedant pauzes, grupuojant eiles ar leidžiant lengvai pasklisti po paviršių.
 
Dėželės, primenančios šiuolaikinio interjero detales, pasirodo, yra „Sudaužyto lango“ kompozicija. Vienas iš kūrinio elementų vizualiai primena Lucio Fontana suraižytas drobes, tačiau tik santūrumas juodu ir riša. Porceliane stiklo trapumo nepajutau. O gal tai vėl koks nors žodžių žaismas?
 
Trijų kvadratų grupė, nori to ar ne, vis dėlto asocijuojasi su Kazimiro Malevičiaus „Juodu kvadratu“. Tik čia šalia pavadinimo „Vietoj sodybos“ jau kybo balti kvadratai baltame fone. Erdvinį tūrį žyminti balta plokštuma iš pradžių atrodo neiškalbinga. Vėliau, prieš akis regėdama vaizdų neužpildytą plotą, mintyse imu jį pildyti. Tuštuma ir pavadinimas provokuoja, stiprina norą sužinoti už kūrinio esančią istoriją.
 
Tarp geometrinių formų ritmo išsiskiria organiškų linijų „Segės“. Tai lyg piešinys, kabantis ore, mėginantis atkartoti nematomą judėjimą, virpesį. O šios parodos simbolis – „Liūdnagėlė“ – tarsi koks Rėdos ratas atskleidžia cikliškai pasikartojantį laiką. Į vėrinį suverti porceliano elementai, kaip ir kiti parodoje eksponuojami kūriniai, atspindi gerą dešimtmetį brandžios autorės kūrybos, sugrįžta priminti porceliano galimybių ir skatina iš naujo pažinti šią medžiagą. Ekspozicijos pavadinimas provokuoja naujas kūrinių prasmes ir interpretacijas. Šį kartą tai ritmai, kurie siūlo atskirus kūrinius jungti tarpusavyje, ieškoti darnios visumos. Parodos melodija organiška, nešanti jaukumą ir kurianti balto, blizgaus paprastumo ilgesį. Aldonos Keturakienės ritmai įkvepia klausytis akimis.
 
Paroda veikia iki vasario 23 d.
VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

 

Aldona Keturakienė. „Akmenukai“. J. Lapienio nuotraukos
Aldona Keturakienė. „Akmenukai“. J. Lapienio nuotraukos
Aldona Keturakienė. „Tėvo marškiniai“
Aldona Keturakienė. „Tėvo marškiniai“
Aldona Keturakienė. „Skara“
Aldona Keturakienė. „Skara“
Aldona Keturakienė. „Sudaužytas langas“
Aldona Keturakienė. „Sudaužytas langas“
Aldona Keturakienė. „Votai“. Fragmentas
Aldona Keturakienė. „Votai“. Fragmentas
Aldona Keturakienė. „Degtukai“
Aldona Keturakienė. „Degtukai“