7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Labirinto paslaptys ir vingiai

Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio paroda „Peizažas“ Kauno „Žalgirio“ arenoje

Kristina Budrytė-Genevičė
Nr. 6 (1020), 2013-02-08
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka

Šia paroda, kurią kuravo menotyrininkė Lolita Vyžintienė, „Kauno modernaus meno fondas“ pradeda įvairių XX a. ir šiuolaikinių menininkų dailės parodų ciklą naujoje miesto erdvėje – „Žalgirio“ arenoje (Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas). 2012 m įkurto Fondo vadovas – meno mėgėjas ir kolekcionierius dr. Giedrius Andziukevičius.

 
„Jeigu rašyčiau prisiminimus, tai tik apie tuos laikus. O dabar mano aprašymai ant plokštumos, ant drobės...“ – taip kalba tapytojas, videomenininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis (g. 1956)apie savo gyvenimą ir kūrybą po dailės studijų Vilniuje (1975–1981 m.) įvairiuose Lietuvos kaimeliuose ir vienkiemiuose (Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje). Varkalis prisimena kiekvieną nuotykinę istoriją: kaip jį priėmė laikinai pagyventi vienuolė Julytė iš Beržoro ir kaip ten „prisigyveno turto“, kaip Vilius Orvydas ožką pirko arba kaip teko keliauti klaidžiojant per pelkes ir kemsynus į Žemaičių Kalvariją ir pan. Visos šitos ir panašios istorijos nutiko seniai, dar prieš 1990 metus, dar prieš išvažiuojant į užsienį.  
 
Matyt, dažni klausinėjimai apie Berlyno ir Niujorko meno pasaulį (1990–1994 m. jis gyveno Vokietijoje, o 1994–2005 m. – JAV) privertė dailininką trumpam užmiršti ne tokias tolimas patirtis ir atsigręžti į senesnius prisiminus, kurie taip pat formavo dabartinę jo kūrybą: „Tuo metu kaime dariau stacijas (dabar jau visi jų prisipirkę), keletą esu radęs ir peizažų iš gamtos stebėjimų (...). Geri laikai buvo. Sigitas Geda sakė, kad reikėjo man ten pasilikti. Iš tikrųjų, buvau jau ir trobą susiradęs (...). Jau ir apie kunigystę galvojau... Bažnyčioje su vargonais grodavau.“
 
Ne veltui menininkas pasakoja konkrečias istorijas iš praeities, juk ilgėliau įsižiūrėjus į jo paskutinių metų abstrakcijas (dažnai pavadinamas peizažais) galima pamatyti ne tik pasaulio magistralinių kelių žemėlapį, bet ir sugrįžimo atgal, į savas, ilgesį pritraukiančias vietas. Ar tai būtų gimtasis Kaunas su skirtingais rajonais ir jų detalėmis (Žaliakalnio funikulierius, senamiesčio santaka, Panemunės takeliai palei upę), ar Čepkelių raistas, apžėlęs žolių kuokštais ir krūmais, styrančiais klaidžioje erdvėje – visa tai susilieja (ne visada, jei leidžia autoriaus ranka) į amorfinių, bandančių atsikartoti ir tąsiai nusvyrančių į beveik visas keturias puses linijų labirintą. Šio labirinto paslaptys ir vingiai nedirbtiniai: nors pagrindinės dėmės specialiai prisotintos poskysčių dažų, iš jų ištekančių daugybės linijų keliai nežinomi niekam. Autorius laiko ne teptuką, o paveikslo kryptis; pasukdamas tai į vieną, tai į kitą pusę, ant grindų palikdamas drobę su besiliejančiais dažais, dailininkas kuria pasaulio planą iš atsitiktinumų, netyčinių užlašėjimų ir negeometrinių atkarpų.
 
Paveiksle ypač svarbi dažų prisodrinta linija (dėl to tokia ilga, dažnai gal net nesibaigianti) tampa panaši į Ariadnės siūlą, kol kas dar tik pasakojantį patį nuotykį – dar nėra nei apviltųjų, nei nugalėtojų, dar yra „tik“ istorijos sekimas, smalsumas, atradimas. Ši veiksmo pradžia pati įspūdingiausia, kaupianti tiek galimybių, tiek linijos išsišakojimų ir kai kurių jų susijungimų, kad dažnai jai gali pritrūkti net dvimetrinės drobės dydžio. Taip didžiulė drobės forma tampa mažu mozaikos fragmentu, iš kurio galima spręsti apie begalybės nuojautą.
 
Ką gali apimti ši nuojauta? Visai priešingus dalykus – užfiksuoti tikslų peizažą ir perteikti abstrakciją (be pavidalų ir prasmių) su neišsiplėtusia, iš žemės grunto nužiūrėta spalvų gama. Darbų autorius savo atspalvių paletę aiškina labai paprastai: „Mūsų gamtoj viskas juoda, balta su niuansais. Iš tikrųjų, lietuviška gamta – labai santūri dėl spalvų... Visas ryškias spalvas Antanas Gudaitis iš Paryžiaus atvežė.“ Taip pat paprastai ir aiškiai galima apibrėžti ir formų atsiradimą: „Jau paprasčiau aš negaliu kalbėti kaip šita išsirangiusi viela, kurią radau suvyniotą ant kuolo prie Nemuno. Kaip ta linija vienoj vietoj prasideda, kitoj baigiasi! Jei minimalioje erdvėje sukuri peizažą, tai, aišku, jis bus dramatiškas kaip fragmentas didelio kosmoso (...).“
 
Dramatiškumą autorius mėgsta – tą galime suprasti pažiūrėję jo ekspoziciją ne galerijoje, o arenoje. Juk parodų salėje kabančios ištapytos drobės yra įprastas, pasiteisinantis reiškinys, o netradicinėje erdvėje sukurti parodos atmosferą ir nesigailėti dėl savo darbų vietos galima tik puikiai sukomponavus architektūrinį ir ekspozicinį derinį. Dailininko kalba parodos atidaryme tą patvirtino: jis šmaikštavo, kad jo draugas Simas (arenos architektas Eugenijus Miliūnas) žino, ką reiškia Nemunas, ir rankos mostu sujungė savo sukabintų darbų liniją su toliau, per stiklo sieną-vitriną nutolstančia užšalusios upės juosta.
 
Galbūt ir tikrai ši paroda nepranyksta didžiuliame pastate dėl kelių priežasčių: pavyzdžiui, cemento ar kelio dangos parinktų atspalvių aplinkai (sienos, grindys, kolonos, vamzdžiai vietoj lubų). Ypatingi ir maniežiniai (tokie ilgi, kad pėsčiomis ilgai trunka apvaikščioti) stačiakampiai plotai, pakylantys ir nusileidžiantys, su perskyrimais ir aikštelėmis; jie visi jungiasi į bendrą galingą konstrukciją, iš kurios kelios pailgos plokštumos išsiskiria sodrių, žemės spalvų prisodrintomis drobėmis. Ne tik drobėje esanti įvairialypė linija, bet ir iš tapybos darbų susidedanti ir besitęsianti keliasdešimt metrų horizontali kompozicija tarsi pasakoja čia pat esančius gamtos procesus: nendrių geltoniu išsipūkavusį orą, sumedėjusių stagarų kaligrafiją ant sniego, po ledu susikaupusius vandens žolynus ir visus kitus spalvinius stebuklus. Tarsi visai nebūtų nuobodulio ir reiškinių pasikartojimo aplinkui.
 
Varkalis, pristatydamas savo darbus, nuolat pasakoja nenuobodžias gyvenimo istorijas: kartais tai literatūrinės fantazijos arba egzistenciniai, paveikti apsisprendimų galios, bet be aiškios pabaigos, t.y. ne didaktiniai, nuotykiniai pavyzdžiai. Visa tai transformuojasi ir į jo tapomą (kaip pabrėžia pats autorius – be teptuko) plokštumą. Ši neperspektyvinė begylė plokštuma turi nemažai kontrastuojančių, bet susiliejančių, prieštaraujančių, bet susikertančių tarpusavyje (asmeninių?) kelių ir klystkelių, net aklaviečių (greitai artėjama prie drobės ribos, bet ne prie linijos pabaigos), kurių neįmanoma tiksliai susekti akimis nei įspėti jų paskirtį. Galima tik kažkiek numanyti jų baigmę, kaip pasakė pats autorius, netradicinio peizažo tyrinėtojas.
 
Paroda veikia iki kovo 15 d.
„Žalgirio“ arena (Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas)
www.zalgirioarena.lt

 

Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Kapčiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. J. Antanaičio nuotrauka