7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Išjudinanti šviesa

Židrijos Janušaitės paroda „Nurimęs protas. Susitikimai“ Kaune

Giedrė Legotaitė
Nr. 2 (1016), 2013-01-11
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka

Trumpai, bet ryškiai sausio 7–9 d. LDS galerijoje „Meno parkas“ veikė Židrijos Janušaitės paroda „Nurimęs protas. Susitikimai“, kur buvo eksponuojamos penkios kompozicijos. Ant kiekvienos tapytos drobės projektuotas videovaizdas sudarė atskirą ir vientisą kūrinį. Kamera užfiksuota paviršiais judanti šviesa, o jos šešėlinis slinkimas ne atitiko drobės paviršių, bet jį transformavo, pavertė kita, lyg povandenine erdve. Tapyto ir filmuoto vaizdo sąjunga nulėmė žiūrovo emocijų ir minčių antplūdžius bei atoslūgius (ir čia jau iš patirties).
 

Savitą menininkės darbų koloritą (ryškios ar tamsios spalvos derinimas su asketiška gruntuotos drobės išvaizda) šįkart prigesino tamsi erdvė. Ekspozicijoje dalyvavo minčių ir jausmų eigą ar kryptį šiek tiek diktuojantis gongo garsas.
 
Šiuose kūriniuose drobė atstovauja gyvenimui, o projekcija – jo judėjimui. Kelios dimensijos suteikia menininkės pasakojimui aplinką, o svarbiausia – postūmį vaizdiniams impulsams rutuliotis. Penki dvigubi kūriniai nevienalyčiai: vienos kompozicijos kontrastingesnės ir jose šviesos judėjimas apčiuopiamesnis, kitos – labiau niuansuotos ir slinktis ten švelnesnė. Drobė, kaip ir gyvenimas, turi savo nelygumų, jais tai judama sparčiau, tai tarsi visai sustojama vietoje.
 
„Filmuoju krentančią natūralią šviesą bei jos judėjimą. Užfiksuotus šviesos žaidimų stebėjimus rodau ant užtapytų drobių, taip vizualiai išreikšdama tuštumos atsivėrimo idėją per minimalų formų kitimą laike, sukuriant erdvės daugiasluoksniškumą.“ (Ž. Janušaitė) Interpretuoti gyvenimo sluoksnius, priklausomai nuo suvokėjo, galima keliais būdais. Galima ieškoti jų skirtumų ar, priešingai, – bendrumų, jungties taškų.
 
Siekis suteikti savo kūriniams gyvybės (judėjimo) Židrijos Janušaitės sprendžiamas pasitelkus skirtingas priemones: aliejų, kaligrafiją, videoprojekciją. O jų jungtis – savotiškas objekto (drobės) galių padidinimas. Pasakodama apie savo kūrinius, autorė cituoja filosofus Maurice’ą Merleau-Ponty, Martiną Buberį (jo dialogo filosofiją, kas padeda šioje parodoje suvokti „susitikimo“ reikšmę, nes „žmogus yra susitikimas, o susitikimas visada yra dialogas“). Menininkės dėmesį žmogaus daugialypumui ir jo susiliejimui su aplinka atskleidžia M. Merleau-Ponty mintis, kad „mūsų kūnas ir pasaulis yra ne tik glaudžiai susiję, o ir yra vienas įvykis, tik artikuliuojamas kaip pasaulio įvykių išraiška“.
 
Žvelgiant į ekspoziciją liko įspūdis, kad pačios drobės spinduliuoja. Akivaizdu, kad šviesa čia yra bene svarbiausias menininkės kūrybos objektas. Dėl to prisiminiau kitą šviesa užliūliavusią ekspoziciją – praėjusį pavasarį Berlyne matytą / patirtą britų menininko Anthony McCallo šviesos skulptūrų instaliaciją „Penkios minutės grynos skulptūros“ („Five Minutes of Pure Sculpture“). Joje buvo suteikta galimybė patirti įžengimą į šviesą, kad ir kaip stebukliškai tai skambėtų. Įžengęs į šviesą, tiesiogine to žodžio prasme ją dar ir pamatai. O juk paprastai šviesą ne matome, o matome dėl jos.
Židrijos Janušaitės kūrinių sukurta aplinka leido patirti dar kitokį susitikimo su šviesa būdą – susitapatinimo su ja, buvimo ja. Ar toks ir buvo siekis – leisti pajusti ramumo, stabtelėjimo, meditacijos būseną, būti užliūliuotam ir tada pasiekti tam tikrą nušvitimą? Manau, tikrai taip.
 
Pastaruoju metu ir kitų menininkų darbuose matomas stiprus domėjimasis šiomis bangomis kaip kūrinio objektu, o ne priemone. Žinoma, nieko stebėtino, juk tai vizualumo šaknis. Menininkai per vizualumą (bet nebūtinai tik per jį) bando sukonstruoti daugiau pojūčių dirginantį kūrinį. Prisiminkime kad ir kruopštų menininkės Agnės Jonkutės šviesos tyrimą. Dėl subtilaus spalvos niuansavimo savo darbuose autorė geba tapybine kalba perkelti suvokėją į tikrovę virš vizualumo.
 
Ne, šviesos substancijos analizė nėra naujiena. Tačiau tai jautru, gyva ir kartu sunkiai suvokiama. „Pastovus kitimas, judesys tarsi sunaikina prasmės paieškos prasmę. Gal net pačią prasmės prasmę. Tada nurimsta viską vertinantis protas.“ (Ž. J.)
Pagrindinę parodos temą liudija pavadinimas, o ją komentuoja anotacijoje parašyta autorės mintis, kad šia ekspozicija siekiama ne vertinti, o pasiduoti aplinkai ir pabūti su sutiktu savimi.

 

ŽIDRIJA JANUŠAITĖ "Nurimęs protas. Susitikimai". from Meno parkas on Vimeo.

Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Rekštytės nuotrauka