7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Potyrių kelias

Arūno Vaitkūno (1956–2005) piešiniai

Kristina Budrytė-Genevičė
Nr. 43 (1011), 2012-11-30
Dailė
Arūnas Vaitkūnas. Piešinys iš bloknoto. Laiptinė (Vilnius). 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. Piešinys iš bloknoto. Laiptinė (Vilnius). 1987–1997 m.

Lapkričio 15 d. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) pristatytas tapytojo Arūno Vaitkūno piešinių katalogas ir dvi parodos, sudarytos iš skirtingų laikotarpių dailininko piešinių, užrašų knygelių, įvairių dokumentų su brūkštelėtomis pastabomis ir dailininkui keliaujant po Lietuvos kaimus darytų fotografijų.

Dviejų parodų ir piešinių katalogo sumanytoja, tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė pasakoja, kad Arūnas per savo kūrybinius metus nėra daręs specialių vien tik piešinių parodų, gal tik kelis kartus eksponavęs nedidelio formato tapybos darbus ant popieriaus (1999 m. Berlyne) arba keletą piešinių tarp tapybos darbų grupinėje parodoje (1999 m. Kaune, vėliau buvo reprodukuoti „Angies“ kataloge 2001 m.). O didžiuliai piešinių rinkiniai: spalvotomis aliejinėmis kreidelėmis, tušu arba grafitu, pieštuku atlikti artimųjų ir nepažįstamųjų portretai, nerealistiniai peizažai, interjerai, eksterjerai, niekieno neaplankytų, užmirštų kampelių kompozicijos – t.y. daugybė ant atskirų lapų, lapelių atliktų, bloknotuose surištų piešinių, dabar saugomų šeimos archyve, tarsi laukė, kada iškils viešumon.
 
Bent dvi ekspozicijos salės muziejuje paskirtos šventųjų, dangaus karių, puošnių bažnyčios detalių ir altorių scenoms. Pirmos salės centrinėje sienoje pakabintas „Karys“ (1983–1985 m.) – vienas pagrindinių menininko motyvų. Muziejaus salėse piešinius Aušra Vaitkūnienė eksponavo laikydamasi minimalizmo nuostatų: pirmoje salėje tik penki darbai (visi atlikti guašo technika iš Žemaitijos, Beržoro kelionių). Keliuose piešiniuose fiksuojamas altorių paruošimas Didžiajam Penktadieniui (altoriai iš Beržoro bažnyčios, prie jų būdavo statomi aukšti 2 metrų mediniai kariai, kurie per naktį turėdavo saugoti Kristaus kapą). Taip pat eksponuojamas piešinys – „Kristus“.
 
Antros salės piešiniai toliau vysto kelionių po sakralines Žemaitijos vietas potyrius. Tai dažniausiai pastele atlikti piešiniai, vaizduojantys sakralinės medinės architektūros paveldą, pavyzdžiui, Notėnų bažnyčią su mediniu laikrodžiu bokšte, Mosėdžio šventoriaus vartus (piešti 1989 m.), Kulių miestelio penkiakampę varpinę (1989 m.). Šiuose piešiniuose dailininkas ieškojo savo idealo, kažkokios kitokios, idealios ir mistinės Lietuvos.
 
Kataloge ši sakralių piešinių grupė įpinta į platesnę temą – „Motyvai ir daiktai“, ir apima ji du priešingus dalykus: dangiškus, pakylėtus, žmonių išpuoštus iki begalybės ir grėsmingai tamsius, pragaro ugnimi trenkiančius padarus bei daiktus. Šioje temoje ir tamsios, bauginančios būtybės, ir šventieji atsiranda autoriaus akiratyje lygiomis teisėmis. Sakralinės temos menininką domino savo nekasdiene būtimi; apeigų nežemišką būseną primena ir poetas Czesłavas Miłoszas: „Tarp auksinių akantu vainikuotų kolonų / Ir puošnių angelų, kurių lieknos dūdelės / Skelbia pernelyg didelę mums naujieną“ (eilėraštis „Apeigos“, Czesłavas Miłoszas, Tai. Eilėraščių rinktinė, Vilnius: Strofa, 2002, p. 82.). Bet nors ir labai simpatizuojama sakraliems personažams (puošniems kariams ir šventiesiems), nemažai laiko ir dėmesio paskiriama kitokiai stipriai jėgai, „nešventiesiems“, tokiems kaip slibinai, patrankos ir liūtai. Atrodo, jie visi piešti su mintim, kad bus neužbaigti, nes per daug gyvybingi atrodytų. Dabar senų lietuviškų audinių ornamentų grožis nukenksmina slibiną, o mažos pabraižytos Kauno karo muziejaus patrankos regisi ramios ir linksmos, nepasiruošusios mūšiui. Šie ir kiti keisti daiktai ir gyviai: išskleidęs priešais akis sparnus paukštis „Balandis“, niūrus antkapis „Tapybos kapas“ ar nesvarus natiurmortas „Peilis danguje“ – tarsi personifikuoti pasakos veikėjai, pildantys kažkieno valią. Apie tuos pačius motyvus autorius galvojo ne kartą ir prašmatnumo negailėjo: dažnai barokinės piešinio formos tarsi vėl atgręžia mus į puošnią bažnyčios architektūrą, kiek daug ten visko – kardo, augalo, širdies, varpo, klostės ir kitokių formų, turinčių turtingą istoriją.
 
Trečia muziejaus salė skirta portretams, bet prasideda ji nuo mirties scenos. Piešinys – „Močiutė. Elena Vaitkūnienė“ (1982) – tai tris dienas prieš mirtį stebėto močiutės, gulinčios patale, veido išraiškos studijos. Dailininkas piešė stebėdamas iš kito kambario, pro praviras duris, tarsi kitą pasaulį.
 
Menininkas labai atidžiai piešia žmones, ir jam nepakanka tik piešinio. Sapnų užrašymai, rimuotos arba proziškos eilutės, tarsi pasitikslinimai sau arba tikslūs pastebėjimai – vis poezija virstantys, nes labai keisti ir nebeišaiškinami tekstai – atsiranda šalia šių portretų ir kompozicijų. Pakeliui einanti kaimo moteriškė, beržyne sutiktas vyriokas piešinyje įgyja gamtos formų, tarsi į pavidalus įsijungtų vasaros vešlumas. Tankios, ne kartą pakartotos linijos pabrėžia svarbumą, o jų išskirtiniai linkiai – simpatiją tam žmogui. Pilkais, juodais pavidalais ant balto galima daug ką išreikšti: tai gali būti maldai susikaupusi ir atsiklaupusi prie senos sofos autoriaus močiutė („Močiutė iš Alytaus“, 1987–1990 m.) ar pasiilsėti nutaręs ir atsisėdęs vyras. Tos pačios rankos brėžiama neutrali linija, besijungdama į sūkurius, kilpas ar lygiagretes juostas, bėgdama taškais, vinguriuodama trumpomis ar ilgomis atkarpomis, išreiškia daugybę jausenų, laimingų, linksmų, liūdnų ar ramių akimirkų. Kartais tai tik vienos linijos pajautimas ar vienos sesijos metu užfiksuotas prasiveriantis žmogaus pasaulis.
 
Paskutinėje, ketvirtoje salėje eksponuojama bene žinomiausia autoriaus tema tapyboje – „Laiptinės“. Tik šį kartą šia tema pristatomi piešiniai ir kelios minimalistinės kompozicijos pavadinimu „Riomerių laidojimo rūsys“ (1990). Piešiniai atlikti spalvota pastele, pieštuku, mėlynu tušinuku ant balto ar gelsvo popieriaus; neretai piešinys didžiulis, apima net du atverstus sąsiuvinio lapus. Atskiruose kompozicijos plotuose kartais sužymėtos spalvos, o kartais pradėtos spalvinti kelios detalės. Šių interjerinių piešinių grupė apima ilgą dailininko kūrybos tarpsnį, maždaug nuo 1981 (studijų metai) iki 1997 metų; piešta Vilniuje ir Kaune. Kai kurių tokių laiptinių, kokias įsivaizduojame žiūrėdami į šiuos darbus, jau nebėra – namai privatizuoti, laiptinės suremontuotos ir užrakintos nuo svetimų.
 
Piešiniuose matomi platūs laiptinių išsisukimai, statūs ar smailūs kampai, ne visada tiesios turėklų linijos, tamsios laiptų apačios kiaurymės apima daug sujungimų, susikirtimų, net raizgalynių. Jas išpainioti pieštuku nebuvo bandoma, veikiau norėta jomis sekant perprasti pilnas nublukusių arba ryškių spalvų erdves, apleistas arba bent akimirkai paliktas be žmonių kelių aukštų laiptines. Kur ne kur žmonių pavidalai matosi piešiniuose: jie vertikalūs, kaip ir viskas šiose kompozicijose, keisti, kaip ir visos nubrėžtos linijos, fragmentiški, nes greitai kopiantys laiptais ir išnykstantys. Daug kartų piešti ovalai arba vienintele silpna švelnia ir lenkta linija išreikšta figūra kontrastuoja su geometriniais kampuotais interjerais, kurie sukurti ir palikti ilgam – jie ramūs ir sustingę tarsi senoviniame dagerotipe.
 
Tapytojo piešiniai visad yra atskira, nepriklausoma tema, kiek paslaptinga ir įdomi savo dažniausiai neviešinamomis, bet labai svarbiomis istorijomis. Dažnai prozininkas giriasi nekuriantis eilių, bet jo tekstuose visada yra poezijos. Taip ir tapytojas, iš karto tepantis, liejantis, braukantis dažus ant drobės, išsižada piešinio brėžiamų kontūrų kaip nereikalingo balasto, bet kasdienybėje suvokia piešinį kaip nepamainomą savos kūrybos ir potyrių dienoraštį.
 
Šią parodą-dienoraštį eksponavusi Aušra Vaitkūnienė LDS galerijoje „Meno parkas“ išdidino kai kuriuos piešinius ir tapytojo užrašus nuo bloknoto ar piešimo lapo formato iki 150 x 80 cm ar 150 x 200 cm dydžių. Aiškindama, kam reikia tokių išdidintų atspaudų, Vaitkūnienė atkreipia dėmesį į menininko kūrybos procesą: „Buvo svarbu, kad žiūrovas pajustų dailininko rankos judesį, jo slinktį, linijų pertrūkius.“
 
Galerijoje pristatomi įvairūs piešinių atspaudai: šventorių vartai, koplyčios, varpinės, kelionių planai, piešiniai iš užrašų knygučių su įrašais. Taip pat eksponuojamos dokumentinės fotografijos iš autoriaus kelionių po Žemaitiją, sutikti žmonės ir daiktai, pastatai ir simboliai: varpinės, įspūdingi medžiai, klausyklos, sakyklos, mediniai kariai (visi apie 1983–1990 m.). Tapytojo fotografijos – neryškios, jaučiamas dėmesys šviesos ir tamsos santykiui, tonams, keistų rakursų kompozicijoms.
 
Visa tai – kelionių patyrimai, dažnai išdėstyti tik keliomis linijomis mažo formato bloknotuose arba piešti pieštuku sužymint sau spalvų kodus skirtingose plokštumose, arba pasitelkus žemėlapį kruopščiai atlikti kelionių maršrutai. Sutikti žmonės, užtikti daiktai ir reiškiniai fiksuojami tarsi į gyvenimo užrašų knygutes, ilgainiui tampančias vertingomis relikvijomis ar kūrybiniais memuarais. Keičiantis metams, jos, jeigu išsaugomos, įgyja dar daugiau paslaptingumo, kaip ir šeimos albumo nuotraukos be antraščių.
 
Parodose vienaip, o kataloge sudėstyti kitaip, temomis – kelionės, daiktai, žmonės ir pan. – piešiniai skiriasi gal tik savo pažymėtais objektais, atlikimo metais, subjektyviomis konkretybėmis vienoje ar kitoje aplinkoje, kurių nepakartosi. Tačiau visi jie „rašyti“ sau, negalvojant apie jų ekspoziciją parodoje. Vadinasi, keliaujant piešiniai būdavo autoriaus vertinami kaip minčių vizualizacija, idėjos plastinis pratęsimas, akimirkos fiksacija, negalvojant apie jų studijinį išbaigtumą.
 
Galbūt dėl to šiuos piešinius smalsu tyrinėti kaip įvairių laikotarpių kasdienybės metraštį. Jų rinkinys primena kinų rašytojo ir dailininko Gao Xingjian romaną „Dvasios kalnas“ – nuolat ieškantis savojo „aš“ ir šventojo kalno, rašytojas pereina miškus ir kalnus, kaimus ir laukymes, sugerdamas sutiktųjų ir pamatytųjų išmintį ir dramas. Lietuvos kaimais ir miškais vaikščiojęs tapytojas ėjo kitais keliais – pieštuku žymėdamas įspūdžius, jis atgaivino ne vieną užmirštą kaimą, lauką, praėjo ne vienas senas, užžėlusias kapines. Ši piešinio kelionė atskleidžia apleistų kambarių, senų žmonių ir jau nebematomų užkampių būdą. Kiekvienas aptiktas daiktas, suviliojęs autorių sava išore, tapo mistišku piešinio vaizdu. Matyt, autoriaus kelionės visad buvo tarp numanomai tikroviško ir ne visiems prieinamo, nematomo pasaulio, tarp konkrečių persibraižytų žemėlapio atkarpų ir angelų, pakelėje valgančių uogas.
Arūnas Vaitkūnas mums paliko ne tik savo piešinius, bet ir atskleidė savąjį potyrių kelią. Perbraižyti žemėlapiai rodo jo išvaikščiotus takus, kelius. Jeigu eitume per Lietuvos kaimelius ir bažnytkaimius, nesunku suvokti, kad kelyje sutiktume dailininko pavaizduotus prototipus, Mačernio brolį, senų kapinaičių vartus ar medinį bažnyčios laikrodį, rodantį amžiną vidurdienį, o gal vidurnaktį...
 
Parodos vyks iki gruodžio 16 d.

 

Arūnas Vaitkūnas. Piešinys iš bloknoto. Laiptinė (Vilnius). 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. Piešinys iš bloknoto. Laiptinė (Vilnius). 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. Interjeras. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. Interjeras. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Milžiniška lempa“. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Milžiniška lempa“. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Močiutė“. Alytus. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Močiutė“. Alytus. 1987–1997 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Slibinas“. 1983–1985 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Slibinas“. 1983–1985 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Kristus“. 1983–1985 m.
Arūnas Vaitkūnas. „Kristus“. 1983–1985 m.
Arūnas Vaitkūnas. Be pavadinimo. 1985 m.
Arūnas Vaitkūnas. Be pavadinimo. 1985 m.