Integracija be gailesčio

Šiemet Rygos skulptūros kvadrienalė – jau vienuoliktoji gerą vardą pelniusi ir tarptautiniame kontekste kokybiškai ambicinga tradicija, besitęsianti nuo 1972 metų – užėmė nuskriausto vaiko padėtį. Visus ant simbolinės „Pergalės monumentas – Laisvės paminklas“ (pirmasis paminklas skirtas tarybinei armijai išvaduotojai, autoriai L. Bukovsky, A. Gulbis, A. Bugaev, E. Balins, E. Vecumnieks, V. Zilgalvis, 1985, antrasis paminklas skirtas Latvijos nepriklausomybei, skulptorius K. Zale, 1935 – red. past.) ašies sumanytus kūrinius (ar tai būtų praeivius kalbinantys viešosios erdvės objektai, ar paminklų semantiką reflektuojančios nuotraukos, ar socialinę problematiką sprendžiantys videodarbai ar kt.) kvadrienalės rengėjai sudėjo po vienu stogu Latvijos geležinkelio istorijos muziejuje. Mat Rygos miesto statybų valdyba uždraudė gyventojams miesto aplinkoje susitikti su kai kuriais iš eksponatų – šiuolaikiškais socialiai aktyviais darbais, kurie kalba apie mus pačius, ir paliko tautai vien pasivažinėjimą karuselėmis prie Rainio paminklo Esplanadės aikštėje, o ne galimybę pamatyti kokybišką meną (organizatorių reikštą pasipiktinimą galima perskaityti teksto pabaigoje – red. past.). Todėl kilnūs organizatorių užmanymai žiūrovus pasiekė netvarkingai sustumti į vieną krūvą.

Dėl gerų kvadrienalės intencijų – gyvenkim draugiškai, dalinkimės asmenine ir kolektyvine patirtimi, tyrinėkim kultūrų sąveiką, venkim konfliktų (utopijas galima įdomiai stebėti renginio tinklalapyje) – nekyla abejonių. Idėja iš esmės aktuali, nors „integracijos“ sąvoka pastaraisiais metais gerokai padėvėta. Darbų ir autorių atranka verta pagarbos. Norėtųsi net tvirtinti, kad seniai nebuvo galimybės eiti tokį trumpą atstumą nuo vieno išties gero šiuolaikinio meno kūrinio iki kito (atleiskit už nevalingą ironiją). Ir visi jie spirga apie socialines aktualijas – kaip ilgai mes to laukėme!
Deja, kūriniai, kurių turinys – integracija, neužtikrina jų tarpusavio integracijos bet kokiomis sąlygomis. Paulas Bankovskis rašo: „...žala padaryta – pirmiausiai jau todėl, kad kvadrienalės darbus sudėjus vienoje vietoje šūdinieji darbai ima gadinti puikiuosius, o didieji siekia „suvalgyti“ mažesniuosius. Be to, dar kenkia nuojauta bei iš palyginimo išplaukiantis suvokimas, kad tai, ką daro daugelis renginyje dalyvauti pakviestų menininkų, vargu ar vadintina skulptūra.“ Aš susidariau kitokį įspūdį. Mano galva, didieji ir mažieji kūriniai, taip pat ir įvairios medijos ekspozicijoje sveikai bendradarbiauja, provokuodamos siužetiškai vaizdingus dramaturginius žaidimus, kurie priskirtini skulptūrai (turime atminti, kad XXI a. Rytų Europos skulptoriai nebegauna užsakymų darbams iš granito, marmuro, bronzos, net kolosams iš cemento – tie laikai jau baigėsi; galima dirbti pagal specialybę kuriant, pavyzdžiui, medines figūras, puošiančias „McDonald’s“ laivą Rostoke). Būtent didieji ar įžūlūs darbai Geležinkelio istorijos muziejaus ekspozicijoje ženkliai mažina vienas kito vertę ir galimybę juos suvokti.

Šį teiginį geriausiai iliustruoja dvidešimties autorių ekspozicija centre. Kroatų menininko Daliboro Martiniso kūrinys „Susprogdinto Lenino paltas“ (2012) – penkių metrų aukščio veltinis paltas su skyle, kuris simbolizuoja menininko atmintyje užsilikusio įvykio fragmentą, būtent 2009 m. balandžio 1 d. matytą Lenino paminklo sprogdinimą Sankt Peterburge – iškalbingai susisieja su ispano Isaaco Cordalo „Sek paskui vadus“ (2012), kuriame mažos žmonių skulptūrėlės pilko cemento statybinio laužo krūvoje apmąsto mūsų, kaip socialinės masės, elgesį, visko, kas mus supa, nugriovimą ir atnaujinimą, taip pat mūsų egzistencijos absurdiškumą. Greta sėkmingai įkurdintas Stefanos Tsivopoulos (Nyderlandai) „Politinės integracijos scenos“ maketas (kuris turėjo būti pastatytas prie Pergalės paminklo) su aptrintu Rainio raštų tomeliu rusų kalba ir Tolstojaus – latvių kalba (per atidarymą vyko performansas, kurio metu dvi latvės iš šių knygų skaitė tekstus); Erbossyino Meldibekovo (Kazachstanas) kūrinys „Šeimyninis albumas“ (2012) su nuotraukose dokumentaliai užfiksuotu ištikimybės pasižadėjimu kaip šeimos gerovės garantu tarybinių vestuvių rituale, ir švedų menininko Conny Blomo kūrinys „Namai, mielieji namai“ (2012), siurrealiame makete simboliškai realizuotos autoriaus pastangos kartu su žmona rasti nedidelį butą, kuris atitiktų Švedijos socialdemokratų vyriausybės nustatytus parametrus. Kiaurąjį Lenino paltą harmoningai suderinti su mizanscenomis neleidžia Ginterio Krumholco kūrinys „Rožės vardu“ (2012) – didžiulė mina su „lego“ kareivėliais vietoje spyglių, tokios minos poveikį mieste galima tik viltingai įsivaizduoti. Vizualiai giminingą Kirkės Kangro „Juodąjį objektą“ (2011) taip ir norisi deportuoti į Ventspilį, kur tanko ir fortepijono hibridas galėtų padėti išsiaiškinti karvių parado fenomeną, nes jis pretenduoja tyrinėti kultūros ir valdžios sambūvį ir tarpusavio priklausomybę.

Kalbant apie karves, būtina paminėti ir Adelio Abidino iš Suomijos videodarbą „Paminklas“ (2009). Tai skausminga, asmeniška, emocijas skatinanti atsiminimų rekonstrukcija – animacija apie 1991 metais patirtą Bagdado bombardavimą ir paryčiais žuvusią karvę, gulinčią ant griuvėsių, – ji tūnojo menininko mintyse ištisus 19 metų.

Kvailiausiai eksponuoti mūsų didžiųjų kaimynų rusų ir vokiečių menininkų kūriniai. Christopho Faulhaberio „Palau triptiko“ (Vokietija, 2010–2011) visumos iš tiesų net negalima suvokti. Kūrinys kalba apie bėglius iš Kinijos į Afganistaną ir Pakistaną, žmones iš niekur, kurie yra medžiojami ir parduodami, todėl jie laikinai apgyvendinami rojų primenančioje vietoje Pietų jūroje ir čia mokomi anglų kalbos. Triptiko trečioji dalis – vaizdo interviu, deja, vos girdimas, nes už kelių metrų triukšmauja rusų grupės „Čto delatj?“ kūrinys „Rusijos miškas“. Tai kandus muzikinis pasirodymas apie pernykštės žiemos įvykius Rusijoje, kurie analizuojami iš mitologinių apžvalgos taškų. Greta rusų pasislėpęs vagonėlis „Grynkultūrė“, kuriame lyg socialinio meno kolboje pasitelkus meno kūrinus integruojasi vienuolikos Latvijoje gyvenančių etninių bendruomenių kultūros.
Būtų galima spėti, kad po atviru dangumi eksponuojamiems darbams pasisekė labiau, bet tenka pripažinti, kad jie muziejaus automobilių stovėjimo aikštelėje atrodo lyg numesti laikinai. Valdo Urbonavičiaus „Špūlė“ (Lietuva, 2011), sumontuota iš tarybinių laikų dujų vamzdžio – „Draugystės vamzdyno“, – vagonų fone atrodo organiškai, net skatina įvertinti rūsčiai miestietiškas savybes, o slovėnų menininkų „IRWIN Group“ plakate „Valstybė konkrečiu metu“ (2012) siunčiama žinia iš muziejaus tolimojo kampo vargu ar geba pasiekti savo auditoriją.
Apibendrinant prieštaringus įspūdžius apie kvadrienalę, norėčiau padėkoti rengėjams – nebuvo nuobodu, jaudino, skatino. Nuo visų blogų minčių ir įtarimų sugebėjau išsivaduoti eidama pro Ernesto Kļaviņšo „Draugystės arką“ (2012), kuri simbolizuoja dviejų paprastai priešiškų rasių – gnomų ir elfų – susitaikymą. Būtent to pas mus Rygoje iki šiol ir trūko – tvirtos pastelinių spalvų triumfo arkos.

Ekspozicija veikia iki lapkričio 25 d.
Rygos skulptūros kvadrienalės 2012 „Integracijos anatomija“ kuratoriai skulptoriai Aigars Bikše ir Ivars Drulle, menotyrininkė Inese Baranovska, renginį lydėjo tarptautinė konferencija „Socialiniai ir politiniai viešojo meno aspektai“ („The Social and Political Aspects of the Publical Art“). Lietuvai renginyje atstovavo skulptorių Rimanto Milkinto („Reversas“, 2012) ir Vlado Urbanavičiaus („Špūlė“, 2011) darbai. Projekto partneriai Lietuvoje – „Tarptautinių kultūros projektų centras“.
Daugiau informacijos www.squadrennial.eu
Straipsnis publikuotas 16-10-2012 http://arterritory.com/lv

Meno paroda cenzūruojama ir kūrinių neleidžiama eksponuoti miesto erdvėse

Mes, skulptūros kvadrienalės Ryga 2012 – „Integracijos anatomija“ organizatoriai, norime išreikšti savo pasipiktinimą dėl situacijos, susidariusios Rygos miesto Statybų valdybai nedavus leidimo ir nesuderinus kūrinių eksponavimo miesto erdvėse.
Rygos Dūma, panašu, mano, kad miestiečiai neturi matyti šiuolaikiškų ir socialiai aktyvių darbų, kalbančių apie mus pačius. Mes, organizatoriai, suvokiam visuomenę kaip gyvą, galvoti ir spręsti sugebantį organizmą, kuris nusipelno matyti kokybišką meną, ne tik karuseles prie Rainio paminklo Esplanadės aikštėje.

Menininkų kūriniai, kuriuos planavome išdėstyti Rygos erdvėse, buvo kruopščiai renkami keletą metų. Pasirinktieji menininkai yra atstovavę savo šalims reikšmingiausiuose meno renginiuose visame pasaulyje, pavyzdžiui, Venecijos ir San Paulo bienalėse, „Dokumentos“ ir „Manifestos“ parodose. Latvijai atstovaujantys Ernestas Kļaviņšas ir Ginteris Krumholcas yra prestižinio „Purvyčio prizo“ nominantai. Atmetus šių dailininkų kūrinius, kyla klausimas, ar Ryga turi moralinę teisę tapti Europos kultūros sostine 2014 metais?!

Skulptūros kvadrienalė kas ketverius metus Rygoje vyksta jau keturiasdešimt metų. Pasirengimą 2012 m. festivaliui pradėjome dar 2008 metais. Per dvejus metus iš Rygos Dūmos bei mero Nilo Ušakovo nesulaukėme nei susidomėjimo bendradarbiauti, nei rišlaus paaiškinimo, kodėl ignoruojamas europinės reikšmės renginys. Rygos Dūmai ignoruojant skulptūros kvadrienalę, jos mecenatu tapo kompanija „Alfor“ (Janis Zuzanas). Dabar atsirado draudimas, atvirai parodantis, kad visuomenei svarbių ir jautrių klausimų geriau viešai neaptarti.
Šiuolaikinis menas yra tarsi visuomenės termometras, geriausias būdas pamatyti, kokie kultūriniai procesai joje vyksta. Jei miesto Dūmos reakcija yra draudimas, tai reiškia, kad ji bijo, jog bus parodyti po švariais drabužiais besislepiantys pūliniai. Jei miesto vadovybė negali pasakyti „taip“ meno kūriniams, kurie pasirengę atvirai kalbėti apie mūsų problemas, tai kaip mes galime kalbėti apie veiksmus, nukreiptus į valstybės vienybę?

Statybų valdybos viešai paskelbta nuomonė dėl sunkumų suderinti kūrinių eksponavimo vietas, mūsų požiūriu, yra absurdiška. Atsikalbinėjama, kad vyksiąs šviesos festivalis „Spinduliuoja Ryga“ ir lapkričio 11–18 d. vyksianti „patriotinė savaitė“. Kodėl šią savaitę mes negalime matyti geriausių latvių menininkų kūrinių? Ir kodėl, gėrėdamiesi „Spinduliuoja Ryga“ objektais, miestiečiai neturėtų teisės pamatyti ir kelių kvadrienalės kūrinių? Šįkart atsitiko taip: jei negalime pasaulyje suskambėti su europinio lygio meno renginiu, suskambėsime jį uždrausdami. Nejučia kyla klausimas, ar Ryga nori būti kultūros miestu, ar ketina vilioti turistus tik tuo, kad čia prieš 500 metų buvo išpuošta pirmoji Kalėdų eglutė?

„Deputatai ateina dirbti rygiečių labui“, – taip ką tik, spalio 2 d., sakė Rygos vicemeras A. Amerikas. Dūmai uždraudus eksponuoti geriausių Latvijos ir Europos menininkų kūrinius, jo pasisakymas skamba tarsi kartus farsas.

Iš latvių kalbos vertė Inesis Kiškis