7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Objektai tik buvimui

Dailininkę Birutę Stulgaitę kalbina Aleksandra Aleksandravičiūtė  

Nr. 32 (1000), 2012-09-14
Dailė
Birutė Stulgaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Birutė Stulgaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Rugsėjo 19 d. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje „Titanikas“ bus atidaryta paroda „Birutė Stulgaitė. Kintanti erdvė. Metalo plastika 2000–2012“. Tai antroji personalinė metalo plastikos paroda, vykstanti praėjus 15 metų po pirmosios (1997 m.). Kas paskatino ją rengti ir kuo ji išsiskiria?
 
Mano metalo plastikos darbai neatsiranda specialiai teminėms parodoms. Juos padarau dėl kilusios idėjos, kuri pareikalauja būtent tokios ir ne kitos išraiškos formos. Sakau, kad mano darbai atsiranda ne iš veiklumo ir ne iš reikalo, bet nugulus ir susiklosčius dar vienam tylaus, meditatyvaus gyvenimo sluoksniui. Jie kyla iš kontempliacijos pertekliaus. Konceptualūs, ne taikomojo pobūdžio ir ne komercinės paskirties kūriniai kaupiasi pamažu, įsiterpdami tarp papuošalų, gintaro, piešinių ir jų parodų rengimo. 
 
Štai kompozicija „Sujungti“ niekur nebuvo eksponuota ir laukė savo laiko nuo 1999 metų. Yra kūrinių ne vien iš metalo, pavyzdžiui, „Atspaudai“ (sidabrinis akrilas, popierius, 2012 m.). Kaip ir anksčiau, neatsisakau netradicinių medžiagų, jei tik jos gali suteikti reikalingą faktūrą, ritmą ar norimą estetinį efektą, atitinka tuometinę mano būseną. Meniniu požiūriu jos gali tapti taurios kaip sidabras.
 
Parodą rengiu tuomet, kai pajuntu, kad jau atėjo laikas pasidalinti. Jaunosios kartos kolegos sidabrakaliai nuoširdžiai talkino rengiant šią ekspoziciją. Įsitikinau, kad juos domina mano idėjos, jie kaip ir aš jaučia poreikį sutvirtinti Lietuvoje savarankišką metalo plastikos meną ir ugdyti jo supratimo kultūrą. Lietuvoje metalas vis dar tebėra svetimas, nes nebuvo senų ir gilių mokyklos tradicijų. O tai, kas svetima, nepriimtina. Sidabro papuošalas daugumai labiau suprantamas. Metalo plastikos objektai pritaikyti tik buvimui, o ne turėjimui. Tai ne mano žodžiai, taip pasakė vienas filosofas. Šių laikų žmonės nori turėti, bet tiek pat svarbu yra būti. Siekiu savo objektų nesukonkretinti, noriu padaryti juos tam tikra prasme nematerialius. Kaip danguje keičiasi debesys, kaip teka vanduo, taip ir jie – turi tiesiog būti. Jų buvimo principai panašūs į gamtos reiškinių.
 
Tarp įspūdingiausių šios ekspozicijos kūrinių – rūdžių kryžius, vinys. Paminėjai savo meditatyvų gyvenimą, nuolatinį prasmingumo alkį. Kaip tai gali atsiliepti metalo plastikos kūriniams?
 
Labiausiai nemėgstu demonstravimo. Bijau nuvalkiotų vaizdinių ir ženklų. Labai atsargiai elgiuosi su krikščionybės simboliais. Šiuo atveju taip natūraliai sukrito, – atsirado „Kryžius“, „Vinys“. Šias kompozicijas kūriau sau, bet visi tuos darbus pamatę skatino parodyti. Įsidrąsinau. Brandžiam žmogui jau nebe taip svarbu, kas ką pasakys, kam kaip atrodo. Tikėjimas, tyla, kaip ir gamtos buvimas yra labai svarbūs dailininko kūrybą formuojantys veiksniai. Tačiau jokie simboliai negali atstoti tikrųjų dalykų, padidinti ar sumenkinti meninės kūrinio vertės.
 
Ne sykį akcentavai, kad metalo plastikos savitumą nulemia ne naujos vizualiosios kūrybos kryptys ir tendencijos, kurios vienodai paliečia visų sričių dailininkus, bet pati medžiaga, specifinės jos apdorojimo ir išraiškos galimybės. Šia kertine nuostata remiasi visa Tavo kūryba nuo pirmosios personalinės papuošalų parodos (1992 m.) iki šiol. Metalas (sidabras, plienas, varis, geležis) tarsi pats valdo tavo ranką – padiktuoja, priverčia, pasufleruoja, pasiūlo, primena, sugundo, kaip su juo reikėtų pasielgti kiekvienu konkrečiu atveju. Paklūsti jo žiniai, su juo kauniesi arba prisiderini. Tarp jūsų vyksta nesibaigiantis aktyvus dialogas, kurio variacijos atrodo neišsenkančios. Ar sutinki, jog pastaraisiais metais šis pokalbis rimsta, tapdamas santūriu, išmintingu savitarpio sutarimu?
 
Kuo dailininkas labiau patyręs, tuo labiau jaučia medžiagą ir jai paveikti sunaudoja mažiau fizinių pastangų, bet tiksliau išgauna norimą išraišką. Klausydamas, čiupinėdamas, stebėdamas metalą įsitikini – jokio aštrumo ar kovos su juo būti negali. Metalas per daug kietas, kad su juo kovotum... Pavyzdžiui, šioje parodoje yra dviejų tipų, skirtingas vario „kalbos“ galimybes atskleidžiančių plastikos darbų. „Dviese“ (2008) yra spindintis, aptakaus idealiai poliruoto paviršiaus, erdvėje pakabintas abstraktus objektas, kurio dvi dalys susidaužusios melodingai suskamba. Visiškai kitaip varis atrodo 2011–2012 m. „glamžiniuose“. Vario folijos plokštelės, įkaitintos iki tam tikros temperatūros, tampa minkštos kaip popierius ir jas galima suglamžyti rankomis, išgaunant netikėtas subtilias faktūras. Raukšlėtą jų paviršių sukietina ir užfiksuoja valcavimas. Metalo staigmenos ir tikslingai pasirinkta technologija veikia išvien.
 
Taigi Tu transformuoji gamtos dovanotą (tiesa, jau perlydytą) medžiagą, metalą, ir pasitelki mechanines priemones. Šios parodos netikėtumas yra objektai iš geležies rūdžių, kurių daleles susieja ir sukomponuoja magnetinis laukas. Galima tarti, kad kūryboje naudoji ir drauge išeksponuoji gamtos reiškinį? Gamtos procesų dinamiką paverti dailės objektu.
 
Šiuose darbuose daugiau parodytos magneto galimybės – kaip jis suguldo, sušukuoja rūdis. Dinamiką, atsitiktinumą sieju su autoriaus valia. Rezultatą galima prognozuoti, nes jis priklauso nuo to, kaip suki magnetą, nuo žmogaus judesio. Magnetas daro kompozicijos piešinį, pratęsia arba atstoja rankos judesį.
 
Šis procesas užfiksuotas videofilme. Matyti metalo sąveika su lauku, magneto judinamos detalės. Kas šiuo atveju yra kūrinys? Filmas ar „šokančios“ rūdys?
 
Ir viena, ir kita. Filmuoti teko dėl to, kad kitaip to neįmanoma parodyti parodoje. Kaip sakiau, visais atvejais man svarbu bendradarbiauti su medžiaga, neeksploatuoti jos, o gerbti pradinę medžiagos duotybę, kad išliktų giliausia jos esmė. Bet ko iš bet ko daryti negalima. Metalas yra ne pati lengviausia medžiaga išraiškai. Metalas įpareigoja būti tvirtam viduje ir be kompromisų. Bet čia įmanoma kalbėti šiuolaikine kalba, net keisti stereotipinį požiūrį į šią meno sritį.
 
Metalo plastikos darbai skiriasi nuo kamerinės skulptūros. Pirmiausia – medžiagomis (sidabras, varis), mažais formatais. Koks pagrindinis skulptūros ir metalo plastikos skirtumas?
 
Nuo kamerinės skulptūros metalo plastikos darbai skiriasi ne tik medžiagomis ir nedideliais formatais, o atlikimo technika. Skulptorius nulipdo savo objektą iš plastilino, vaško ar pan., paskui jį išlieja: iš lipdyto modelio išgauna formą, supila įkaitintą metalą. Taigi paskutinis darbo žingsnis, kūrinio užbaigimas – grynai mechaninis procesas, autorius jame nebedalyvauja. O metalo plastikoje iki pat pabaigos tiesiogiai dirbi su metalų savybėmis, galimybėmis, kartais net su jų kvapu.
 
Ar metalo plastikai būtinos specifinės eksponavimo sąlygos? Kuo ypatinga būtent ši parodos ekspozicija?
 
Ekspozicijos stilius atitinka mano metalo darbų charakterį (parodos architektė Audronė Kondratienė). Mano kūriniams svarbu paprastumas ir atvirumas. Kai išgrynini esmę, atrodo, tarsi nieko nėra. Man svarbu neišsakyti iki galo. Ne konstatuoti, o prabilti tik užuomina. Be išankstinių lūkesčių – kas turi ar privalo būti.
 
Remiantis tais pačiais kūrybos principais sudaryta ir ekspozicija. „Titaniko“ salė iš pirmo žvilgsnio atrodo tuščia. Siekėme tylos, ramybės, nenorėjome perkrauti vaizdo, kad kiekvienas konkretus darbas turėtų savo kabinimo, įtempimo, padėjimo vietą. Atsižvelgėme į technines galimybes ir, žinoma, į bendrą ekspozicijos harmoniją. Man patiko „Titaniko“ salė, nes joje yra kolonų. Kai kurie darbai pritvirtinti ant jų briaunų ar paslėpti už kampo. Kampinis eksponavimas praturtina kūrinius, nes juos apeinant vizualiai keičiasi jų forma, kitaip atrodo atspindinis raižinys metalo plokštėje. Išryškėja naujos faktūros, kiti aspektai. Kaip kūriniuose, taip ir ekspozicijoje man svarbu sudaryti sąlygas materializuotis prasmėms kintant žiūrėjimo krypčiai, o šviesai vis kitaip atsispindint metale.

Parengė Aleksandra Aleksandravičiūtė
Birutė Stulgaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Birutė Stulgaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Birutė Stulgaitė. „Vinys“. 2011 m.
Birutė Stulgaitė. „Vinys“. 2011 m.
Birutė Stulgaitė. Kadras iš filmo „Rūdys ir magnetas“. 2011 m.
Birutė Stulgaitė. Kadras iš filmo „Rūdys ir magnetas“. 2011 m.
Birutė Stulgaitė. „Balansas“. 2005 m.
Birutė Stulgaitė. „Balansas“. 2005 m.