Kodėl autoportretas? Tokį klausimą uždaviau ir sau dar prieš apsilankymą parodoje. Visuomet maniau, kad šis žanras nėra įdomus konceptualiuose apmąstymuose paskendusiam šiandieniniam menininkui. Regis, parodos organizatoriai numanė šį klaustuką, nes parodą taip ir pavadino: „Kodėl autoportretas?“ Gaila, kad ėmėsi aiškintis (kaip kokiam teisiamųjų suole) ir besiaiškindami išpyškino keletą sakinių, kaip autoportretas atskleidžia menininko tapatybę ir yra kelias į autoriaus būsenos, pasaulėjautos pažinimą. O juk būtų daug įdomiau, jei tas klausimas ir liktų klausimu, leisdamas suktis lankytojų galvose įvairiausiems apmąstymams. Juolab kad parodoje kiekvienas menininkas greta savo autoportreto palieka išpažinimą (keletą sakinių), dėl kurio eksponatai tampa labiau individualūs.
Manau, parodą verta aplankyti vien dėl meninių technikų gausos. Kiekvienas autoportretas jau savaime yra unikalus, nes daugiau ar mažiau atspindi autoriaus asmenybę ir braižą. O tai, kad jie kurti tapybos, aerografijos, koliažo, medžio raižinio technikomis, įspūdį dar labiau sustiprina. Juk įdomu pažiūrėti, kas sukasi šiuolaikiniu menu gyvenančių kūrėjų galvose, ką naujo jie atranda ar kaip originaliai bando išsiskirti. Sukantis ratu ekspozicijos salėje prieš akis šmėžuoja
