Šiemet Vokietija mini Rainerio Wernerio Fassbinderio (1945–1982) 70-metį. Jubiliejui skirtos parodos, spektakliai, performansai, filmų retrospektyvos. Fassbinderis – iš tų didžiųjų režisierių, kurie pakeitė Europos kiną. Apie 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių ribą kartu su kitais vokiečių Naujosios bangos autoriais jis pasipriešino Holivudo taisyklėms ir dominavimui, gerokai anksčiau už postmodernistus sulydęs savo filmuose klasiką ir kičą, kasdienybę ir aukštąją tragediją, politiką ir asmeninę istoriją. Dažnai jo filmų herojai būdavo nevykėliai, niekšai, prostitutės, imigrantai, įvairių mažumų atstovai, neturintys ne tik istorijos, bet ir biografijos. Filmai prisidėjo prie Fassbinderio – gėjaus, narkomano, maištininko, provokatoriaus įvaizdžio, kuris gyvas iki šiol, nors jo provokacijos ir estetika jau seniai tapo šiuolaikinio meno savastimi.
Pasibaigus Vilniaus LGBT festivalyje „Kreivės“ rodytai nedidelei režisieriaus filmų retrospektyvai, „Skalvija“ kviečia pratęsti pažintį su Fassbinderiu. Veržlus, reiklus, ieškantis, degantis teatro ir kino režisierius garsėjo kaip „kūrybos apsėstasis“: per 14 kūrybos metų (Fassbinderis mirė būdamas 37-erių) jis sukūrė 44 filmus ir 16 spektaklių. Dokumentinį filmą „Fassbinderis: mylėti nereikalaujant“ („Fassbinder: To Love Without Demands“, 2015), kuris „Skalvijoje“ bus rodomas rugsėjo 1–16 d., sukūrė ilgametis bičiulis Christianas Braadas Thomsenas.
