Gal dar ir rytoj būsime?

Margarita Dvarionaitė

Nemėgstu savo vardo

Greičiausiai tėvai jį išrinko dėl to, kad mano tetulė Julija Dvarionaitė-Montvydienė, viena pirmųjų mūsų operos solisčių, Ch. Gounod "Fauste" dainavo Margaritos partiją. (Pirmoji opera, kurią dirigavau, taip pat buvo "Faustas"). Ilgą laiką pradžios mokykloje, vėliau gimnazijoje būdavau vienintelė Margarita. Tuo didžiavausi, ir tas vardas man atrodė gražus ir reikšmingas. O dabar neapkenčiu jo dėl populiarumo - ypač Rusijoje jų apstu. Leningrado konservatorijoje kursiokai mane vadindavo "Margoška", panašiai kaip "kartoška". Tenka pripažinti: keturių skiemenų "Margarita" - gremėzdiškas vardas, be to, skamba kaip ir "margarinas", nors juo ir neblogai duonos riekę užsitepti. Labiausiai patinka, kai kreipiasi "Rita" - taip artimieji ir vadina.

Mano pirmasis maršrutas Vokietijoje

Vaikystėje sirgau sunkia liga. Mudvi su ja kaip dvynės, gimėme tą pačią valandą. Liepoja - mano gimtamiestis - tada buvo mieganti gubernija, tokia pati ir jos chirurgija. Gydytojai ilgai nesuprato mano ligos, ji plėtėsi, o kai apėmė didelį veido plotą, tada patarė vežti Vokietijon į Kylio miesto eksperimentinę ligoninę. Ten aš tapau triušiu. Gydė ilgai, skausmingai, patyriau visas tuometines medicinos naujoves. Ir tik mokslininkės Marijos Curie rasti radžio spinduliai sustabdė ligą. Tai ir išlikau.Daug kas išbluko atmintyje, bet seselės Marichen, motiniškai globojusios mane, pamiršti negaliu. Jos gerumo, lyg angelo sparnų prisilietimo, atminimas glosto iki šiol.

Pirmasis orkestras

Ten, savo palatoje, pirmą kartą išgirdau pūtikų orkestrą, žygiuojantį pro ligoninę. Pažintį su muzika dar papildė plačiai tada pasklidęs J. Peterburgskio tango "O donna Clara". Ilgam pritilęs, jis vėl buvo atgijęs E. Mildažytės laidoje "Bėdų turgus". Tą "Clarą" dainavau, berods, Hamburgo turgaus halėje. Mano dėdė Balys labai norėjo pasididžiuoti prieš savo draugą, su kuriuo atėjo lašinių nusipirkti. Buvau pastatyta ant nuošalaus, tuščio prekystalio po plačiais stikliniais skliautais. Turgaus halė ir tapo pirmąja mano koncertine sale. Daugeliui metų prabėgus, dėdei Baliui mirus, Palangoje jo kauburėlį kasmet lankydama tyliai suniūniuodavau tą mūsų "Clarą". Tvirtai tikiu, kad girdėdavo...

Neišdildomas dar vienas prisiminimas iš vaikystės Vokietijoje - dirižablio skrydis virš miesto. Tokio juodo, milžiniško "gyvūno", uždengusio dangaus skliautą, nei tada, nei vėliau nemačiau. Tik sapnuose... Dabar mėgstu stebėti mūsų oro balionų paradus, bet jie - tik nykštukai, palyginti su tuo vaikystėje regėtu milžinu.

"Die erste meine Sprache"

Ji buvo ir vienintelė. Bet jos mokėjimas, dešimtmečiams skriejant, beveik ištirpo. Šiek tiek atgijo diriguojant L. van Beethoveno IX, ir judviejų su F. Schilleriu šventi žodžiai "Alle Menschen, alle Menschen werden Brüder!" vis dar lieka mano gyvenimo kamertonu. Nors ne broliais, o priešais seniai tapo žmonija.

Mano vaikystė - kaip skaidriausia akvarelė

Vaikystė - saugiausias ir saldžiausias praeities laikotarpis: pirmosios pažintys su pasauliu, pirmieji klavišai, pirmoji raidė, lėlė, sniegas ir kaitra, Kalėdos ir Velykos, Tėvo choralas, žadinęs gimtadienių rytmečiais, Motinos skaitymai, patys mano gyvenime jaukiausi P. Čaikovskio "Vaikų albumo " puslapiai. Ir pirmoji meilė kaimynui Kaziui Inčiūrai. Man tada buvo penkeri.

Ryškiausi įspūdžiai iš bendravimo su dėde Baliu, "Bolka" mūsų vadintu

"Bolka" jį vadino visa giminė, gal dėl to, kad iš šešių brolių jis buvo pats jauniausias, nedidukas, be to, labai judrus, net stikliukėlį skaidriosios įmetęs nelėtindavo savo vidinio veržlumo. Žinoma, mes, jo seserų ir brolių vaikai, tik tarpusavy bendraudami vadinome jį "Bolka", bet ne piktybiškai, o iš artumo jam ir dėl to, kad taip trumpiau.

Mano vaikystės laikais į mūsų namus dėdė Balys dažnai "atskrisdavo" ir tuoj "išskrisdavo". Bet per tuos laiko trupinius visgi suspėdavo porą miniatiūrų padovanoti. Tai būdavo A. Skriabino, F. Chopino, gal J. Haydno ar W.A. Mozarto kūriniai. Aš tirpdavau iš susižavėjimo, pagarbos jam ir... baimės. Ji persekiojo mane ilgą laiką. Gal dėl to, kad mes, jo seserėnai ir brolėnai, ypatingo dėmesio ir šilumos nesulaukdavom. Buvo priešiškas net mano pasirinkimui diriguoti.

Suartėjome per šešerius paskutinius jo gyvenimo metus, kai buvo išstumtas iš Filharmonijos dirigento pareigų, atplėštas nuo pulto, prie kurio dirigavo pirmuosius savo kūrinius, taip pat numylėtuosius brahmsus, beethovenus, mozartus, haydnus... Muziką jis mylėjo labiau už save. Pašiepdamas šiuolaikinį muzikinį jaunimą, sakydavo: "Muzika - kaip dievaitė, prie kurios prisiartinti galima tik per atstumą ir žemai nukėlus kepurę. O dabar ją graibsto kur papuola kaip kokią mergšę..."

Taigi per tuos paskutiniuosius gyvenimo metus dažnai pas mane užklysdavo ir teiraudavosi apie visa, kas tik Filharmonijoje vykdavo. Sunkiai taikstėsi su tuo, kad buvo atskirtas nuo orkestro - jo gyvenimo neatsiejamos dalies, ilgėjosi prabėgusių triumfo dienų, užgerdamas stikline karčiosios, slopinančios depresiją.

Buvo spontaniškas

Dar giliu sovietmečiu senojo telegrafo viršininkas, panašus į Muravjovą, sumanė Katedros aikštėje išplėsti savo valdas. Šiandien gal tik jos varpinę matytumėm. Kilo šurmulys, lietuvių inteligentija sukruto. Pirmieji į Zimano "Tiesą" savo protestą nusiuntė architektai. Pasekėm ir mes, muzikantai. Rinkau parašus. Pirmiausiai kreipiausi į kompozitorius. Ir netikėtai patyriau, kas yra kas. J. Gaižauskas, daugiavaikis tėvas, nepabūgęs rizikos, be mažiausių abejonių, pasirašė. Taip pat pasielgė A. Račiūnas, dargi su džiaugsmu, kad prisideda prie akcijos. Profesorių J. Karosą sutikau klasėje su studentais. Parodžiau raštą, jis ryžtingai žengė porą žingsnių atgal ir grėsmingai atsisakė: "Partija geriau žino!!!" Aš sutrikau ir giliai susimąsčiau. Buvęs vargonininkas, senas kultūros kėlėjas... Kaip tik pro šalį "skrido" B. Dvarionas. Nutvėriau ir paprašiau parašo. Jis akimirksniu pasirašė ir mestelėjo: "O kas čia yra?" Paraginau perskaityti, jis porą žodžių akimis permetė ir nuskriejo.

Apie jo pedagogikos stilių

Savo pedagogine sistema visai nesirūpino, mokyklos nekūrė. Į klasę ateidavo ne sausuolis dėstytojas, o iškilus menininkas. Tuo ir buvo pagrįsta jo pedagogika. Pirštuočių, pavyzdžiui, niekada nerekomenduodavo, sakydamas: "Mano riešai nedideli, tai jūs patys prisitaikykite sau patogią pirštuotę, o man neškite muziką". Daugiausia rūpinosi interpretacija, kūrinio prasmėmis... Klasėje dažnai būdavo nekalbus, auklėtinius išklausydavo per atstumą (auklėtines - per mažesnį), kramtydamas riešutus ar žirnius, visada nešiojamus kišenėje. Nebuvo pakantus, kartais mestelėdavo vieną kitą šiurkštesnę repliką, bet tokią taiklią, kad daug kas muzikoje bemat paaiškėdavo, ypač jam pačiam prisėdus prie fortepijono.

Jo muzikavimo ypatumai

Pirmiausia - paprastumas. Reta ir brangi menininkui dovana, kai jo nevaržo pastangų įtampa, technikos barjerai, kai instrumentas jam pavaldus tarsi jo organizmo dalis. Kai sudėtingos problemos įveikiamos glaustai, raiškiai, o tuščiažodžiavimas visai atmetamas. Prie fortepijono sėdėdavo lyg Evangeliją skaitydamas - pasitempęs, tiesiu stuburu ir iškelta galva, nedemonstruodamas emocijų nei mimika, nei manieringais judesiais, bet jos visada buvo be komentarų suvokiamos. Muzikos prasmes repeticijose prie pulto ar klasėje prie fortepijono apibūdindavo unikalia savo terminologija, kuriama staigiai, spontaniškai. Kartą sako: "Kvapi muzika!.. Ir "kvapniai" ją atliko. Niekada nediriguodavo ir neskambindavo rėksmingai, turėjo įgimtą muzikos inteligenciją, europietišką skonį, įdiegtą Leipcigo konservatorijoje įžymaus pianisto Egono Petrio ir tokio pat meno aukštybių dirigento Hermano Abendrofo.

Uolumu konservatorijoje nepasižymėjo. Dar Kaune, Maironio gatvėje, buvusios konservatorijos rūmeliuose pasavivaliaudavo. Turėjo tokį nuolatinį draugužį Albertą Vaičiulėną ir, jam pasirodžius, atkišdavo man J. Haydno sonatas, trumpai mesteldamas: "Tu grok, aš tuoj sugrįšiu!" Ir su Vaičiulėnu aptardavo aktualijas kokioj nors užslaptintoj užeigėlėj, žinoma, ne prie vandens butelio.

Taip aš susipažinau su didžiuoju Haydnu. O nesulaukdavusi dėdės-mokytojo sprukdavau prie ledėjančio Nemuno, skelbiančio artėjant Kalėdas, arba pasigėrėti linksmai skubančiomis lytimis - Šv. Velykų pranašėmis.

Brangūs asmenys, nukreipę mane muzikos keliu

Pirmasis - tai Tėvas, studijavęs fortepijoną Petrograde, bet revoliucijos antplūdžiui nutraukus mokslą turėjęs grįžti namo. Neišsiveržė į platesnę veiklą, o pasmerkė save visiems laikams lengvojo žanro profesijai. Bet niekada nesiliovė mylėjęs klasikinės muzikos.

"Čia Mozarto g-moll simfonija", - sako kartą tėvelis. Ją tą valandą transliavo per tokį traškantį, nediduką mūsų "VEF’ą". Kas ta "simfonija" ir kas tas "g-mol", dėl savo mažametystės nesupratau, bet nuo tos dienos ji tapo amžinuoju mano himnu. Stojamiesiems į dirigavimo skyrių Leningrado konservatorijoje neabejodama pasirinkau šią simfoniją.

Tėvo skatinama patyriau pradinius simfoninius stebuklus. Toji traškanti "VEF’o" dėžutė buvo mudviejų ištikima bičiulė, mano "akvarelinės" vaikystės fėja. Už pirmąją pažintį su "Rosenkranz" pianino klaviatūra taip pat bučiuoju savo Tėvo (1892-1966 m.) abi rankas. Instrumentas buvo senas, iš abiejų šonų pritvirtintomis žvakidėmis. O vėliau iš jo gavau dovanų "Blüthner" fortepijoną dailiomis barokinėmis kojomis. Jis visam laikui tapo mano namais, mano Tėvais, šviesiąja vaikyste. O dabar - brangiausia vertybe šiandieniniame būstelyje. Didžiųjų švenčių progomis savo "Blüthnerį" ir barokines jo kojas ištrinu batų tepalu ir aistringai blizginu, kol instrumentas pradeda man šypsotis. Yra beviltiškai išderintas, bet mano ausys seniai priprato prie jo alzheimeriškų tonų, myliu jį tokį, koks yra.

Antroji muzikos - ir rašto! - švietėja buvo teta Julija, minėtoji dainininkė. Paskui - Petras Dagys, prestižinės fortepijono studijos Kaune vadovė Helene Herbeck-Hansen, dėdė Balys ir Jurgis Karnavičius. Buvau jo pirmoji konservatorijos diplomantė. O dar vėliau - Leningradas.

Kokia tuomet atmosfera tvyrojo Leningrade? Visiškai sovietinė. Bet man buvo lemta užtikti dar peterburgiškos konservatorijos palikuonis, europietiškos kultūros elitą. Jie buvo baimingi, mažakalbiai, nepritapę prie sovietinio režimo ir apsupti marksistų saugumiečių, jautėsi nesaugiai ir nejaukiai. Mus jungė kažkoks neapčiuopiamas ryšys. Juk jie žinojo, kad Baltijos kraštas, nors ir pavergtas, priklauso Vakarams. Ruošiausi studijoms Leningrade, tikėdamasi užtikti ten F. Dostojevskio, P. Čaikovskio ir kitų rusų praeities kūrėjų pėdsakus. Bet iš karto buvau kvalifikuota kaip fašistinė atplaiša. Sovietijoje tada šmėkčiojo patalogiškai mankurtiškas siautulys. Tad mano dostojevskiškos iliuzijos subliuško. Bet aš atkakliai kūriau jas peterburgiškų palikuonių šiltnamyje.

Nepamirštamieji

Pirmasis svetingai atvėręs duris į muzikos platybes ir padėjęs atkurti įsivaizduotą miesto atmosferą buvo specialybės vadovas, dirigentas, prof. Ilja Musinas. Neapsiribojęs vien ta profesija, jis išplėtė mano akiratį atverdamas dar vienus - Ermitažo lobyno vartus. Profesorius daug dėmesio skyrė dailei, netgi pats tapė, turiu jo darbelį. Ermitažas - miesto širdis - apvainikavo mano studijas, subūrė po vienu stogu muziką su kitomis mūzomis.

Kompozitorius Venediktas Puškovas - ryški asmenybė, humoro fontanas - mums dėstė muzikinių formų discipliną. Atskleidęs bet kurį puslapį, žerdavo stulbinančius komentarus, giliai nuspėdavo ir taikliai įvardydavo kūrėjų minčių prasmę. Jo metodika ne vienam mūsų tapo muzikinės veiklos pamatu. Auklėti Peterburgo konservatorijoje, jos palikuonys skleidė mums skaidrią muziką, neįkalintą už marksistinių grotų.

Ar sunku stovėti moteriai prie pulto?

Nesunku, jeigu batai patogūs ir netrukdo "dvikojai barjerai". Bet jų niekas neišvengia, ar sijonuotas, ar kelnėtas diriguotų.

Prie pulto tampi bevarde gimine - muzikantu. Niekada nesiekiau būti žandaru, žinoma, ir bestuburiu. Sunkiausia yra ruoštis koncertui, kurti nuosavą muzikos sumanymą, klausytis partitūros savo širdimi, nekopijuojant įrašų. Orkestro repeticijose neišvengiami pokyčiai: kai ko tenka atsisakyti, neignoruojant orkestro balso, juk ir jis koncerto kūrėjas ir gali kažką teisingai padiktuoti. Taip visiems susiliejus turėtų būti kuriamas koncertas.

Bandau suvokti, kas trukdė man muzikoje ir kas trukdo dabar.

Nevisavertiškumas. Visais laikais - ir muzikoje, ir gyvenime. Absoliutus negebėjimas kurti laurus, auras, ramstytis pelningomis partijomis, karjeros technologijos nenuovoka.

Kelios mano eilės

Kartą iš žalios odos sumaniau iškirpti tris širdeles. Jos turėjo simbolizuoti tuometinę mūsų šeimą - Augustiną, mane ir pirmą mūsų šunį. Iškarpiau, sulipdžiau, pritvirtinau juostelę ir pakabinau ant sienos. Daugiau nieko nekarpiau.

Taip ir su eilėmis: pradėjau ir tuoj pat lioviausi. Kai paskaitau, pasijuntu nejaukiai.

Gyvūnijos pasaulis man - antroji muzika

Tegaliu pasakyti: gyvūnų privalumas, kad jie nevirsta žmonėmis. Mano namuose jiems - absoliuti laisvė: skraidote kaip Kairys su Paksu? Prašau! Nudraskot baldą? Nieko. Sudaužot ąsotėlį - tik ačiū, nes namuose jų perteklius. Žaviuosi jais, džiaugiuosi, kad jie laimingi. Jie gydo, jie - terapeutai.

Meilė

Jaunystėje visuomet buvau įsimylėjusi, tik neįsivaizdavau meilės be muzikos ir muzikos be meilės. Bet tie trumpi susižavėjimai tirpdavo kaip švelnūs, auksiniai debesėliai, keisdami vieni kitus. O didžiosios meilės buvo trys. Tik nė viena netapo tokia, kokią įsivaizdavau svajonėse. Kitaip turbūt ir negali būti.

Kuo gyvenu?

Skubu skaityti, juk laiko nedaug beliko, bijau iškeliauti skurdžia širdimi. Apsėdo kažkoks liguistas godumas kuo daugiau pažinti, bent pirštų galais prisiliesti. Skaitau kelias knygas pakaitom, nė vienos iki galo, o tik tuos puslapius, kurie kadaise man suteikdavo dvasingą būseną ir dabar vis ją grąžina. Taip ir "važinėju" iš knygos į knygą kaip kadaise Ermitaže iš salės į salę, užkerėta meno galios. Dar pasilepinu panorama nuo Gedimino bokšto: negaliu atplėšti žvilgsnio nuo Pilies gatvės, seniausio Vilniaus tako, švelniausio jo posūkio ties Chodkevičių rūmais. Kiek žmonelių šimtmečiais kulniavo tuo vingiu, kokiais tik apavais jis nėra išmintas!..

Dieną pradedu mankštomis, bėginėjimais, dušais. Tik taip atremiu sveikatos silpnėjimą. Sportas teikia visavertiškumo. Bus labai skausminga, kai teks visko atsisakyti.

Išmokau šeimininkauti! Diriguodamas virti neišmoksi. Siūti ir megzti taip pat nesugebu, visada smunka siūlai nuo virbalų. Užtai, mamos kažkada pamokyta, dailiai adau, išeina kaip mezginys, neatsidžiaugiu.

O dabar, kai esu Barbė bedarbė, mokausi kulinarijos. Viską improvizuoju pasiskolindama Roberto receptus. Išeina neblogai, taip pat neatsižaviu. O kartais net gyvūnai nusigręžia. Kulinarija - kaip koncertai: kada koks...

Kaip aš gyvenu tapusi Barbe bedarbe? Nesvarumo būklėje. Darbavausi 57-erius metus, buvau muzikė. Dabar - niekas. Nesugebu iš dalyvės muzikoje virsti tik jos klausytoja.

Johno Keatso sonete "Metų laikai" yra tokios eilutės: "Paskui - žiema, beveidė, negyva. Ką veiksi? Žmonių gyvenimas jau toks." Guodžia pageltę fortepijono klavišai, dovanoja man senas dainas iš namų, iš visos praeities...

Bet noriu baigti savo rašinėlį šviesesne nata: gyvenimas nuostabus! Mokausi bene sunkiausio meno: džiaugtis mažais džiaugsmais, juk didieji - jau seniai už nugaros.

Laiminkime šią dieną, kol esame, o gal dar ir rytoj būsime? Tada - iki pasimatymo!