Kryptis: atgal į ateitį

"Voicekas"

Šiųmetė Naujosios dramos akcija siekė patyrinėti tradicijos gyvenimą šiandieniame teatre ir numatyti galimą palikimą scenos ateičiai. Nors temos formuluotė žadėjo konfliktą - tradicijos gerbiamos arba neigiamos, - spektakliai iš Norvegijos, Rusijos, Latvijos, Suomijos neatrodė kaip ryški alternatyva. Nauja Ingos Ābelės pjesė "Jazmina", naujos senų tekstų interpretacijos - Sašos Sokolovo romanas "Durnių mokykla", Jono Fosse pjesė "Žiema", Georgo Büchnerio pjesė "Voicekas" liudijo pozityvias ir autoreflektyvias nuostatas. Teatrinių papročių švelnėjimą pranašavo dar praėjusių metų akcijos britų spektakliai, kur karščiuojančio gyvenimo vivisekciją pakeitė humaniškesnis ir kontempliatyvesnis požiūris. Šiais metais matyti, kad teatro ryšys su šiandiena išlieka svarbus, bet tik kaip pagrindas kurti aktyviam ir konstruktyviam dialogui tarp scenos ir visuomenės. Santykis su dabartimi nebėra vienadienio pobūdžio - išlaikoma distancija, realybė labiau abstrahuojama, pateikiama koncentruota jos esmė. Žmogaus fiziologija nebetenka lemiamos reikšmės priežasties ir rezultato grandinėje, ji objektyvizuojama kaip natūrali atpažinimo prielaida. Teatro aktualumo samprata taip pat modifikuojama - pasitelkiama istorinė tautos atmintis, universalizuojamas atskiro individo patyrimas, save ir savo epochą žiūrovas atpažįsta iš autentiškų etnografinių ar sociokultūrinių detalių.

Labiausiai prie tradicinio psichologinio teatro raiškos principų priartėjo norvegų Tošovo teatro spektaklis "Žiema", sujungęs skirtingo braižo dramaturgą ir režisierių. Jono Fosse pjesė, išaugusi realistinio Norvegijos teatro ir neabejotino Ibseno kūrybos kulto terpėje, atstovauja tarpinei grandžiai tarp klasikos ir šiuolaikiškumo. Išlaikydamas tradicinį pjesės psichologizavimą, Fosse pateikia jį koncentruotai, tarsi glausta forma išryškina esminius vaizduojamų personažų bruožus. Dramaturgas nesistengia perteikti epochos panoramos ar sukurti veikėjų biografijas - apibendrinti Vyro ir Moters portretai, jų tarpusavio santykiai įgauna filosofinę potekstę ir universalesnį mastą. Oskaras Koršunovas išsaugojo realistinį pjesės pobūdį, o režisūrinis sprendimas nustebino netikėtu nuosaikumu: ryškią sceninę formą pakeitė lengvas humoras ir subtilus vizualumas (skandinaviškai minimalistinė scenografija, primenanti pusnis, virstančias tradiciniais sniego žibintais). Spektaklio centru tapo aktorių duetas - Ågot Sendstad ir Ųysteinas Rųgeris sukūrė egzotiškai paprastus ir nuoširdžius vaidmenis, kurių vidinė dinamika, akompanuojama santūrios O. Koršunovo režisūros, susiliejo į efektingą visumą.

Sankt Peterburgo "Formalnyj teatr" spektaklis "Durnių mokykla" taikliai pavadintas "vizualinėmis asociacijomis pagal Sašos Sokolovo romaną". Vizualumas čia - esminė išraiškos priemonė, režisierius Andrejus Mogučij iki minimumo sumažino verbalinį komunikavimą. Ūkanotos anonimo sąmonės pagimdytos vaikystės vizijos paliekamos fiziškai nebylios, tačiau režisūrinė išmonė kompensuoja teksto trūkumą: scenoje vienas kitą keičia kaleidoskopiniai vaizdai, susiliejantys į aktorinių etiudų virtinę praeities ir atminties tema. Režisieriaus nuomone, tai turi "perlipti" rampą ir susilieti su žiūrovo atsiminimais. Toks yra spektaklio tikslas, tačiau asociacijos, ypač ankstyvosios vaikystės įspūdžiai, yra daugiabriaunis reiškinys ir netikėtai gali peržengti režisūrinės užduoties ribas. "Durnių mokykloje" gausu XX a. vidurio TSRS gyvenimiškosios realybės. Susitikime po spektaklio režisierius teigė specialiai neakcentavęs sovietinės temos, tačiau spektaklyje ji natūraliai egzistuoja kaip sudėtinė atsiminimų dalis, realaus ir irealaus priešprieša. Nors "Durnių mokykla" primena vaizdingą prologą prieš neprasidedantį spektaklį, pastatymas populiarus ir, reikia pripažinti, A. Mogučij kelionė į praeitį nėra nei sentimentali, nei idealizuojanti. Režisierius meistriškai pasinaudojo asociatyvinėmis atminties sandaros savybėmis, todėl spektaklyje daugelis atpažins ir save, ir į užmarštį nuėjusią epochą.

Tuo tarpu Viesturas Kairišas ir "United Intimacy" teatras (Latvija) spektaklyje "Jazmina" pateikė kritišką požiūrį į šiandieną. Režisieriaus manymu, efektyvus būdas gydyti inertišką ir indiferentišką visuomenę - parodyti scenoje jos atvaizdą. "Jazminos" pastatymas turėjo įkūnyti V. Kairišo deklaruojamą aktualaus ir socialiai reikšmingo teatro tipą, kuriamą iš šiuolaikinės dramaturgijos ir raiškos priemonių, giminingų komentuojamai visuomenei. Susitikime su spektaklio kūrybine grupe režisierius išdėstė savo požiūrį į metaforos sklaidą jo spektakliuose: metafora turi būti konkreti ir aiški, apvalyta nuo daugiaprasmiškumo; metaforinio teatro forma yra atgyvenusi ir nebeefektyvi, kaip ir klasikinės dramaturgijos interpretacijos. "Jazminos" pastatymas tik iš dalies atskleidė kūrybines Kairišo nuostatas: nauja Ingos Ābelės pjesė gimė tiesiogiai stebint miesto gyvenimą, "betono džiunglėse" paklydusiems personažams autorė įkvėpė desperatišką meilės poreikį. Dramaturgė bando nagrinėti tradicinių (ar bent jau įprastų) vertybių perkainojimo, komplikuotų kartų santykių, socialinių klasių nelankstumo temas, pridengusi jas plonu vadinamosios laiko dvasios šydu, kartais pernelyg priartėdama prie A. Čechovo, E. O`Neillo kūrybos motyvų. V. Kairišas šią daugiaplanę ir simbolinių įvaizdžių nestokojančią pjesę stato kaip aštrią socialinę kritiką. Spektaklio koncepcija susijusi su bendromis festivalyje išsakytomis idėjomis, bet raiškos maniera (atviras ir sodrus tekstas, "gatvės" muzikos interliudijos) atrodo kaip manieringas déją vu.

Teatro ir visuomenės dialogas išryškintas ir Kristiano Smedso spektaklyje "Voicekas" (Kajaani miesto teatras). Režisierius perdirbo 1836-1837 metų Georgo Büchnerio pjesę, išlaikydamas originalią žmogiškumo redukcijos temą, tačiau pripildydamas tekstą šiandienės Suomijos aktualijų, kareivio Voiceko pamišimo priežastimi padaręs ne klasinės visuomenės santykių inspiruotą frustraciją, o kasdienybės beprotybę. Karikatūriški Kapitono ir Gydytojo charakteriai atstovauja aplinkai, kurioje egzistuoja Voicekas, K. Smedso spektaklyje tapęs tipizuota figūra. Socialinį prieštaringumą nagrinėjantį spektaklį režisierius sprendžia kaip pojūčius užliejančią roko muzikos bangą: sceninio veiksmo struktūra sudaryta iš muzikinių numerių - juose skleidžiasi vidinis Voiceko pasaulis, o teksto intarpuose - supanti realybė (čia muzika užleidžia vietą ryškiai vizualizacijai). Roko stiliaus muzika derinama su autentiškas suomių liaudies melodijas primenančiomis dainomis, dalis teksto parašyta Vakarų Suomijos dialektu - K. Smedsas kuria universalią ir kartu lengvai atpažįstamą semantinę erdvę. Režisierius atsisakė kai kurių Büchnerio personažų (Sūnaus, Draugo, Suvedžiotojo), sustiprinančių Voiceko, jo žmonos Marijos vidinę poelgių motyvaciją, akcentuodamas nužmoginantį visuomenės poveikį. Akivaizdu, kad spektaklį jis mato kaip ritualinį muzikinį-vizualinį protestą - aktualaus socialinio teatro kalba su žiūrovu užmezgamo konstruktyvaus ryšio pagrindą.

Apibendrinant šių metų Naujosios dramos akcijos užsienio teatrų spektaklių programą, galima išskirti esminę tendenciją: teatras siekia susigrąžinti visuomeniškumą. Aktualumas suvokiamas atsiribojant nuo vienadienių realijų, tačiau išlaikomas ryšys su socialiniais procesais (Kajaani miesto teatro pavyzdys). Išskirtinės reikšmės įgauna nacionalinis savitumas, tampantis spektaklio koncepcijos dalimi. Individuali patirtis pateikiama universalizuota forma (Tošovo teatro "Žiema", "Formalnyj teatr" "Durnių mokykla"), kas liudija teatro pastangas grąžinti žmogui jo visybę. Spektaklius jungia bendras humanizmo pojūtis, pranašaujantis galimą teatrinio idealizmo atgimimą.