Visuomet žadantis kaitą

Šįmet tarptautinis klasikinės muzikos festivalis "Alternatyva" aprėpė savaitės intervalą, įvyko keturi koncertai (gegužės 11, 14, 15, 17 d.). Renginys jau žinomas ir mėgstamas publikos. Ko gero, vienas tai lemiančių veiksnių - savitas jo sklaidos stilius ir kompaktiškumas. Sunku nepastebėti minimalistinių, žaismingų ir skoningų, festivalio pobūdį atliepiančių "Alternatyvos" plakatų, lankstinukų (dail. M. Zavadskis), kaip ir neįsiminti paties renginio pavadinimo, žadančio kaitą, įdomaus pasirinkimo galimybę. Kad festivalio turinys linkęs kisti, įsitikinome iš trijų praėjusių renginių programų. 2001 m. jame akcentuota instrumentinė muzika, klausėmės įvairių užsienio solistų, tarp jų ir vieno vokalinio rečitalio, o ypatingų mūsų publikos simpatijų tąsyk sulaukė prancūzų pianisto Jeano-Marco Luisada fortepijoninis vakaras. Šio interpretuotojo pasirodymas Filharmonijos scenoje masino ir kitais metais - 2002-ųjų "Alternatyvoje", nors tąsyk festivalyje vyravo neakademinio, lengvesnio pobūdžio muzika, įsukusi klausytojus į džiazo, Lotynų Amerikos, čigoniškus ritmus ir temperamentą. Beje, pernykštis festivalis ir jam parinkta programa buvo paženklinti dedikacija amžinybėn iškeliavusiai Ugnei Karvelis. Su ja "Alternatyvos" meno vadovas Martynas Švėgžda von Bekkeris artimai bičiuliavosi, ji skatino būtinai tęsti šio vos tik užsimezgusio renginio tradiciją.

Trečiasis "Alternatyvos" festivalis kurį laiką "kybojo ant plauko". Ir ne dėl meninės programos, apgalvotos gerokai iš anksto, bet dėl finansų stokos. Tačiau M. Švėgždos atkaklumo ir jo bendraminčių, rimtų rėmėjų, dėka, nors ir nesulaukusi Kultūros ministerijos finansinės paramos, "Alternatyva" laiku startavo, priėmė svečius ir suteikė prasmingų muzikinių išgyvenimų gausiems klausytojams (o tai, ko gero, svarbiausias pripažinimas). Prieš apžvelgiant šiųmetinio festivalio turinį, derėtų pažymėti ir jame nebe pirmi metai puoselėjamus meno vadovo tikslus. Pirmiausia čia stengiamasi pakviesti aukšto lygio užsienio atlikėjus. Gal tai nebūtinai tos pavardės, kurios dažniausiai šmėsčioja mūsų įprastiniame muzikinio pasaulio suvokimo akiratyje, tačiau atvykę į "Alternatyvą" šie muzikantai neabejotinai praturtina ir specialistų, ir mėgėjų muzikinį arealą, supažindina su ne tokiomis įprastomis interpretavimo tendencijomis, pagaliau paskatina tais atlikėjais labiau susidomėti.

Pirmas "Alternatyvos" koncertas Šv. Kazimiero bažnyčioje tapo unikalia proga pajusti šimtmečiais puoselėtą ir saugotą Korsikos salos autentišką daugiabalsio dainavimo tradiciją. Šio paveldo sklaidos ir tyrinėjimo entuziastas Jeanas-Paulis Poletti atvyko į festivalį su šešių vyrų ansambliu "Sartene Poliphonic Choir", pagiedojusiu tradicinės ar aranžuotos sakralinės muzikos kūrinių. Taurūs balsai, sodrus skambėjimas, išaugantis kone iki chorinio intensyvumo jėgos, bei iš dainininkų sielų gelmių, iš jų tikėjimo kylančios muzikavimo paskatos teikė vakarui ne tiek koncertiškumo, kiek didingos sutelkties, dvasinės pilnatvės ir bendruomeniškumo pojūtį. Tarp ansamblio ir publikos nuo pat pradžių užsimezgęs gilus ryšys dar labiau sutvirtėjo, kai Korsikos vokalistai, sugiedoję porą bisų, į bendrą chorą įjungė ir gausiai Šv. Kazimiero bažnyčią tąsyk aplankiusią publiką.

Du vėlesni koncertai, savo prigimtimi intymūs, kameriniai, sulaukė kiek mažesnio, tačiau tikrų juose skambėjusios muzikos gerbėjų būrio. Muzikavo vokiečių atlikėjai, kurių viešnagę globojo Goethe’s intitutas Vilniuje. Abu vakarai, kaip ir paskutinysis festivalio koncertas, įvyko Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, o tai įrodo pelnytą šios koncertų institucijos dėmesį renginiui, kurio turinys aktualiai pratęsė jau oficialiai pasibaigusį Filharmonijos koncertų sezoną. Reikia manyti, kad tuosyk koncertavusius - ir dainininką Reinerį Trostą su pianistu Fritsu Schwinghammeriu, ir Voglerio kvartetą - dar išgirsime ateityje, nes tai labai įdomiai ir profesionaliai savo srityje dirbantys menininkai.

Europoje populiarus ir gilias tradicijas turintis Liederabend koncertų žanras mūsų muzikinėje gyvensenoje nepelnytai menkai teišplėtotas, nors ir turi jį puoselėjančių entuziastų, tad ir apie populiariausią pas mus kamerinį vokalinį repertuarą negalime kalbėti. Todėl kiekvienas tokio pobūdžio vakaras - įdomus ir laukiamas šį subtilų žanrą vertinančių klausytojų. Kompozitoriaus J. Brahmso 15 dainų ciklas "Gražioji Magelonė" - vienas dažniausiai atliekamų Vokietijoje, o gegužės 14 d. "Alternatyvai" jį parengę R. Trostas (tenoras) ir F. Schwinghammeris (fortepijonas) perteikė geriausias dainos žanro tradicijos savybes, atliko ciklą neakademiškai, įtraukę į koncerto tėkmę ir literatūrinę arabeską. Goethe`s instituto rūpesčiu klausytojai galėjo sekti visų "Gražiosios Magelonės" dainų pažodinį lietuvišką vertimą (eilėraščių autorius - Ludwigas Tieckas) bei tarp dainų išgirsti ir aktoriaus Gedimino Storpirščio skaitomą pačią pasaką, aptiktą XVI a. prancūzų riterių romane, vėliau kūrybai įkvėpusią ir rašytoją, ir kompozitorių. Klausydami R. Trosto ir F. Schwinghammerio interpretuojamos "Gražiosios Magelonės", žavėjomės tenoro poetine ir muzikine artikuliacija, teksto ir melodijos darna, ypač vykusiai išsiskleidusia lyriškuose epizoduose, pražydusiuose intymaus, gilaus jausmo išpažintimi. Stebėtinai lanksčiai driekėsi fortepijono prasminės draperijos, darsyk įrodžiusios lemtingą fortepijono partijos svarbą šio žanro turiniui, o ir paties pianisto F. Schwinghammerio muzikinę erudiciją, dėl kurios ši partija gyvybingai ir subtiliai rutuliojo mintį, trapias detales kruopščiai jungė su ryškesniais fortepijono potėpiais.

Gegužės 15 d. Filharmonijos salėje pasirodęs Voglerio styginių kvartetas - Timas Vogleris, Frankas Reinecke, Stephanas Fehlandas ir Stephanas Forckas - atsivėrė ne tik kaip itin stiprus šios srities ansamblis, bet ir kaip grupė stygininkų, per 18 gyvavimo metų suformavusi savitą garso estetiką, sukaupusi labai platų stilistinį žodyną, ištobulinusi instrumentinę techniką. Festivaliui parinkęs tradicinę kvarteto žanro programą (Mendelssohn, Bartók, Schubert) Voglerio kvartetas demonstravo stebėtiną dialogo kultūrą, gimstančią, aišku, iš įgūdžių, tačiau svarbiausia - iš inspiruojančio kūrybiškumo. F. Mendelssohno ir F. Schuberto partitūrose Voglerio kvartetas gludino įvairialypį lyrinio prado veiksmingumą, srauniai besiliejantį tvinksinčioje romantinės pasaulėjautos versmėje, o B. Bartóko Antrajame kvartete ansamblis įsitraukė į konstruktyvaus emocingumo tėkmę, integruojančią organišką ritmo, dermės, harmonijos, faktūros vienybę, valdomą ritmo, frazuotės. Neutriruodami kunkuliuojančios ekspresijos, muzikantai dramaturginę dinamiką formavo vėlgi pasitelkdami įtaigią argumentuotą dialogo formą, kur kiekvienas balsas reikšmingas ir su sava retorika pasirodo tiksliai bei turiningai.

"Alternatyvos" festivalį vainikavo tradicinės indų muzikos vakaras, globojamas Britų tarybos ir ypač nudžiuginęs ištroškusius šios kultūros apologetus, kurie tąsyk galėjo panirti į tikrų meistrų - Wahato Khano, Shahbazo Hussaino, Rahmatullah Simabo - atliekamų tradicinių indų ragų dvasinę atmosferą. Šioji, kaip ir visi festivalio koncertai, paliko atmintyje neabejotinai gilų pėdsaką. Jo gyvybingumu turbūt įsitikinsime po metų - sulaukę IV "Alternatyvos" ir lankydamiesi įdomiuose koncertuose.