Veidai ir pilvai

Aidas Marčėnas Alio Balbieriaus fotografija

Fotoekspozicijų šį pavasarį Vilniuje tiek daug, jog tektų posakį "fotografuoti gali kiekvienas" keisti į "surengti fotoparodą gali bet kas". Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus grūmote grūmoja: "Kokybės! Dar kartą kokybės", bet nei galeristams, nei juo labiau mėgėjams pasirodyti, kad turi jau ir skaitmeninę fotoaparatūrą, jis - ne valdžia. Be to, ir jam parankiau, kai yra iš ko atrinkti rimtų debiutantų parodą, kaip atsitiko su 21 jaunu autoriumi, kurių darbai rodomi Maskvoje, o Fotomenininkų sąjunga jiems išleido puošnų katalogą.

Jeigu pamėgintume tarp šiemetinių debiutuojančių ir jau beveik paaugusių fotografų paieškoti tendencijų, jų rastume bent dvi - veidų ir pilvų metamorfozes. Dar neseniai postmodernistai A. Lukys, R. Treigys, R. Pačėsa, A. Budvytis ir kiti žmogų po ilgametės reportažinės adoracijos buvo palikę už borto, bet Algimantas Aleksandravičius savo gausiomis knygomis jį sugrąžino atgal, sukdamasis dažnai tuose pačiuose sluoksniuose, kaip ir vakarykščiai portretininkai Antanas Sutkus ar Algimantas Kunčius. Dabar jis žurnalistikos instituto bakalaurės Jūratės Kuzminskaitės diplominiame darbe - videofilme prisipažįsta, kad viskas, kas jo kūryboje buvę iki portreto, - tik romantiški nusiteikimai. Stiprų impulsą posūkiui į žmogų duoda ir subrendusi nauja spaudos fotografų karta, išleidusi jau antrą savo fotometraštį. Beveik galime prognozuoti: o kas greta A. Aleksandravičiaus ar net po jo? Stiprėja narcisizmas ir savirefleksija. Nuosekliausia čia būtų Violeta Bubelytė, jau daugiau kaip porą dešimtmečių besiaktuojanti ir pratinanti save bei visuomenę kūno kaitoje matyti ir grožį, ir prasmę. Atviras narcizas fotoportreto žanre - Marius Abramavičius, jau spėjęs iš TV "Akvariumo" peršokti į "Stiklo karoliukų" galeriją su paroda "Aš esu aš, arba Narcizo dienoraštis". Galerijos šeimininkė prisipažino, kad "kartais kabinimas būna įdomesnis negu pristatymas", ir parodė, kad autorius formuoti ekspoziciją pradėjo nuo "paplaukusio" iš Nepalo 1999 m. Tibete jis jau "žiovaujantis" - "Ir iš karto užsinori miego, o gal tiesiog smegenims trūksta deguonies?". Kontraversija Pauliui Normantui? Beje, tas supranta, kad jo veidas mažai keičiasi - ką tik išlydėjome į Everestą, kur švęs savo 55-metį, - todėl fotografuoja kitus, planuodamas ne naujus veidus, o naujas knygas iš senų fondų. Marius Abramavičius fiksuoja save užsienio grožybių fone, dažnai tokiu stambiu planu, kad tą foną vos begali įžiūrėti. Toks savotiškas fotografinis realybės šou! Bet tam mažai plano stambumo ar ryškumo ir neryškumo zonų. Veidas tėra toks, koks yra. Vieni tokiu atveju vaidina tarzanus, M. Abramavičius - Miunhauzeną: "Truputį smagiai išprotėjusiu žvilgsniu, save patį keldamas iš kasdienybės banalybių balos, aš juokiuos, aš juokiuos, aš juokiuos". Kartais iš tiesų nusikvatoji.

Rašytojus irgi masina fotoportretavimo kazusai: Vladas Braziūnas surengė parodą Mokytojų namuose, Alis Balbierius - Rašytojų sąjungoje, o T.S. Kondrotas - kavinėje Gedimino prospekte, priešais buvusią "Ponių laimę". Pastarasis, žinoma, rodo vaizdus iš plačiojo pasaulio, o poetai kankina savo kolegas. Nuolatinis fotografijos bičiulis - Alis Balbierius, daug rašantis apie fotografiją, fotografuojantis gamtą, o dabar pasisukęs į veidus. Poetai jo parodos atidarymo proga nepašykštėjo "fotografiškų eilėraščių", net pasiūlė išleisti fotoalbumą su eilėraščiais, portretų autorius kuklinosi - "Debiutas!" O seniausios kartos autorė, nuolat rašytojus portretavusi Onutė Pajedaitė išleido pirmą savo nuotraukų - spausdintų ir esančių archyve - bibliografiją. Ką gi, nušluostė nosis vyrams, kurie vis neskuba tvarkyti savo archyvų.

Į fotografiją vis dažniau užsuka poetas ir eseistas Ričardas Šileika. Šiemetinio "Poezijos pavasario" sudarytojas poetas Dainius Gintalas fotokolekcionuoja lietuviškus tualetus, ypač provincijos. Kiti atvirkščiai, stengiasi iš gausios kolekcijos išspausti minimumą. Štai į fotografiją sukantis TV operatorius Gvidas Kovėra "Šlapelių namuose" pristato "Septynis sidabro stebuklus": "Vaizdų ieškau keliaudamas. Susikaupė nemažai nuotraukų. Panorau atrinkti "pačias pačias" - septynias (...)". Galėtume įvardyti dar ir porą "pačiausių", kuriose - medžiai ir Ryčio Zemkausko palydimieji žodžiai.

Išmokome gražiai rašyti, kartais ir ne apie pačias gražiausias fotografijas. Todėl ukrainiečio Aleksandro Gliadelovo, prieš porą mėnesių surengusio parodą "Nereikalingi", o dabar "Prospekto" galerijoje - "Čia ir dabar", konkretumas tiesiog apstulbino: "1998 m. birželis, Dnepropetrovskas. Vienam iš vaikų, prisiuosčiusiam klijų, prispaudžiama galva, kad kiltų haliucinacijos. Tada šis pasakoja istorijas, kurių kiti klausosi kaip pasakos." Lietuvoj panašias pavargusio gyvenimo istorijas vaizduoja nebent Rimaldas Vikšraitis, įsikūręs Kudirkos Naumiestyje. Kiti lyg ir bijo sutepti Lietuvos įvaizdį, o vyresnieji žygiams į Lietuvos gelmes jau nebeturi jėgų. Daugiau dairomasi aplink save. Čia irgi atsiranda įdomių vingių, ypač vadinamojo "intymaus portreto" zonoje. Studentų tarptautinėje parodoje VU savo "intymais" nustebino debiutantė žurnalistė Audrė Jarutytė. VDA diplomantė Monika Požerskytė siūlo ciklą savo veido ir kūno stebėsenų. Pernykštė diplomantė Gedimina Šalkauskaitė "UNESCO" galerijoje šį pavasarį surengė personalinę parodą "Pilvo šokiai". Pavadinimas lyg iš Afrikos, kurioje ji gyveno ir dabar dar vis "džiazuoja" afrikietiškais motyvais, tačiau paroda - apie vaikelių besilaukiančias Lietuvos moteris. Sakoma, kad viskas, kas "už sienų", labai veikia būsimą gyvybę. JAV psichoanalitikas S. Grotas yra net sukūręs teoriją, kad visą mūsų būsimą gyvenimą lemia 4 gimdymo fazės ir apskritai gimdymo ypatumai. G. Šalkauskaitė nedramatizuoja ir nesimbolizuoja temos, palikdama tai vyrams, kurie mėgsta šiurpumą, kraują, kančios ir palaimos iškreiptą moters veidą. Ji savo objektus stebi tyliai ir švelniai, taip kasdieniškai, kad lyg ištirpsta fotografijos meniškumo ir kokybės ribos.

Kitaip elgiasi Greta Skaraitienė "Rotundo" galerijoje. Ji eksperimentuoja triptikais, montažais ir net filosofuoja: "Modeliai nesivaržydavo apnuoginti besikeičiantį kūną, įsisprausti į ankštą vestuvinę suknelę, įsisupti į užuolaidą ar prie savo pilvo priglausti arbūzą". Nors su tais arbūzais - skonio reikalas. Kauniškis Romas Čekanavičius įsitikinęs, kad jo nėščios moterys gražiausios, todėl rengia atsakomąją parodą. Sprendžiant iš fotografijų gausos, Lietuvai demografijos problemos negresia.

O spaudai ir televizijai su vis liesinamais, visaip erotizuojamais ir detalizuojamais (krūtyčių, šlaunyčių, užpakaliukų, o gal jau net ir "skylučių"?) konkursais - akibrokštas: moteris visada graži, net tada, kai vyrams ji lyg ir nereikalinga.

Vyrų ir moterų varžybos dėl nėštumo... fotografijoje, narcisizmo ir savistabos tendencijos, nors ir atsitiktinai, bet labai tiko į "Lyčių montažo" kino festivalį ir diskusijas. Fotografija apie lyčių transgresijas ir besikeičiantį fotokūrėjų - vyrų ir moterų - santykį byloja subtiliau, negu kai kurie labai tiesmuki filmai. Tiesa, pradžia jau padaryta su gruzinų fotoparoda "Skalvijoje". Lauktinos ir naujos iniciatyvos.