Jürg Halter

AŠ PALYTĖJAU PASAULĮ

Aš pasidedu galvą ant Austrijos laukdamas
slėnio ir krioklio, laukdamas nesibaigiančio miško, laukdamas
pievų šlaituos, stačiuose, žaliuojančiuos, kur joks arklas pasiekt neįstengtų,
galvodamas apie jaukią ramybę, tylint siurbčiojančią jaukią ramybę nuolatinėje
vietoj prie stalo slėnio gale,
būti Vienoj visuomenėj, dangus lieka nepasikeitęs,
net jei jis tapęs tamsa, neįžvelgiama,
kalnai, aš juos matau,
o tolumoj dunkso Vengrija.

Vokietijoje turko užkandžių kioske, numanydamas Turkijos grožį:
vanduo, žydras, pakrantės, baltos, turkio ašaros ir dionerkebabas, tai yra Vokietija,
plakate Turkija,
aš užsisakau gėrimo su jogurtu ir kriepiuos į turkę pagalbos, ką ji norėtų pamatyti
Pietų Amerikoj, jei ji ten nuskristų, ji kalba apie tai, kaip pamatytų kitą kultūrą, aš
kalbu apie klijų pieštukų dalinimą.

Suriname aš valgau sirupe mirkytus vaflius ir išsitiesiu Atlanto vandenyno pakrantėj
ir skaitau atsitiktinai pasirinktą knygą apie karą ir galvoju apie gyvenimo pojūčius,
rankoje citrusinių vaisių kokteilis be alkoholio.

Šveicarija, o mana nosinaite, kalbu aš į rūką iš kūdros
vandens sustingęs išlipdamas,
leisiu tau užkliūt už Prancūzijos.

Prancūzijoje: atvykimas, raudonas vynas, baltas vynas,
į kaimo viešbutį ir siurbiu šeimininkę, tai ne gėrimas, klūpant raudoną vyną iš didelių
delnų, taip, kad ašaros kaupiasi jos akyse, mažutės jūros, susitelkusios akyse,
saulė ir lietus vaivorykštę sukuria danguje.

Paryžiuje metro rašau aš eilėraštį, iki kitos stotelės jis turi būt baigtas,
galvoju aš ir rašau: stotyje nusipirksiu aš sviesto
ir paliksiu taksi, kad jį nuvežtų į viešbutį,
nes aš noriu be sviesto ir pėsčiomis eiti į viešbutį,
nes aš noriu vienas Paryžiaus grindinį liesti,
nes aš noriu savo Paryžių savyje savajai amžinybei užkonservuoti,
kadangi taksi aš tik taksi grindis kojomis liesčiau: jos visur Vakaruose vienodos,
ir aš negaliu žiūrėti į tirpstantį sviestą taksi -
vakare: aš maunuosi aptempiančias kojines ir lūpų pieštuku dažaus raudonai savo
lūpas, aš skutuos plaukus pažastyse, aš pešiojuosi antakius, aš nužmoginu grimu
sau veidą, užsitempiu žvilgantį korsetą ir jį susivarstau, kad gražiai atrodytų
šlaunys, aš pabučiuoju į veidrodį, kur mano nosis arčiausiai veidrodį siekia,
trumpam pasirodau neįtikinamas sau:
galvoju apie prisiminimus: Aš atrodau laimingas, laimė, galvoju, stovėdamas uoste:
Niujorkas, aš atvykstu, tai paprastumas, kuris mane traukia,
man nepažįstamos kančios, todėl aš keliauju.

Niujorke, meno muziejuj: Aš uostau paveikslą, žiupsnelis meno,
Niujorke pilna gražiai nutinkuotų viešbučių su daugybe šviesų ir prabangiai
apstatytais fojė.
Kinų kvartale: siuvėjos kruopščios ir neklausinėjančios,
o pasaulis turi būti raudonas ir aukso spalvos, siūlės į vidų.

Harleme noriu į dangų
dainuoti su baltu kostiumu,
galvoju apie pasaulio kontaktą: tai Harleme.

Brazilija, o, paslėpk savo gatvės vaikus, kai ateisiu,
aš noriu restorane šaltą žuvį valgyt: netrikdomas,
išdalinkit klijų pieštukus prieš man atvykstant
(tikiuosi supratingumo ir supratimo, man patinka klišės ir tiesos juokais).

Olandija: čia Amerika,
supantis lėkštumas mane atpalaiduoja,
tai manęs neliečia: Olandijoje išjungta.

Sėdžiu aš po medžiu, krenta vaisius, aš atpažįstu: Kolumbija, o, vaisius turi būti
saldus ir opus, jis turi būti reikiamai minkštas ir turėti kietą kauliuką: Kolumbija,
tu saulės krašte, tu tolimas krašte, per televiziją prieš daugelį metų esu matęs
tavo nacionalinę futbolo komandą, kur ji pradingo -
miškų žaluma, tokia, kad užmiršti augalų šakas ir kamienus,
viskas viena žaluma, be jokių išimčių Kolumbijos miškuose.

Kinijoj aš perku kritiškai deklaratyvų meną,
Indijoje aš glostau vaikų galvas: glostymas turi būti pakankamas maistas.
Rusijoj aš atpažįstu: rudosios meškos negeidžia, rašau sau ant apversto delno:
Aš dirbu lauke laukuose: lauke, visą laiką lauke,
šaltyje ir neūkiškume, rankos prišąla tvirtai prie kastuvo, su kastuvu guluosi į lovą,
kad jis atitirptų nuo rankų: kitą rytą rankos suaugusios su kastuvu -
aš paneriu galvą į samovarą.
Maskvoje su skarele ant galvos aš raudu su rusėmis jų sūnų, vieni kareiviai, kurie
nesugrįžta, kurie niekados nebegrįš: Aš perku duoną ir ją dalinu,
daug sūnų iš Rusijos Rusijoj dingo.

Miške Šveicarijoj auga ir zmenka grybas:
Sėdžiu aš prie ugnies, virš ugnies, geležinio virbo pervertas, kabo vandens
reikalaujantis, nuolat sukamas šernas, esu svečiuose pas metalo plastiką, kuris
surengęs šventę aukštuomenę sukvietė, kad savo meną parduotų: barokinės moterys
šoka ant stalų, vaikai guli su nusivadėjusiu alumi piene buteliuose ant šieno,
komposte sode po kompostu kompiuteris nesuyra.

Afrika, o, tau aš noriu taiką atnešti ir savo dainas priedo,
aš dėviu uniformą, rausvai raudoną, kai aš į Keiptauną įbėgu
su fakelu rankoj, nedaug kas į mane dėmesį kreipia,
jūra ir saulė, vanduo ir žvaigždės:
Maroke aš sudainuoju eilėraštį Hanso Magnuso Enzensbergerio garbei, jo atminimui,
aš manau, kad jis miręs.

Japonijoje nusiperku maišą anglies
ir anglies gabaliuku išsipaišau sau ūsus
kaip haiku ant viršutinės lūpos -
maišą su angimi nutempiu aš į šventyklą, kad jį į arbatą iškeisčiau:
Ant šventyklos pievelės vejos:
Aš atsigulu ant plokščių japonės krūtų,
jos žydi, taip pat ir medžiai, peteliškės kyla iš jos bambos, jos lūpos blyškiai
raudonos, vėjas sukas aplinkui mus ir nešioja vyšnių žiedlapius savyje ir virš mūsų:
Atsisveikinimo nebus.

Ispanija, o, aš noriu tavo žemę tarp savo dantų ir tarpudančiuose pajusti, savo burnoj
turėti, aš noriu ėst tavo žemę, ėsdamas gurgždesį noriu girdėti, man turi stigt kvapo,
aš noriu ėst tavo žemę, košę iš žemės ir šiekštų savo burnoj turėti,
Barselonoj aš košę gatvėj dalinsiu ir taip visas Barselonos gatves sluoksniu košės
padengsiu, tuo būdu duosiu ženklą kanopiniams, aš užpirksiu Saudo Arabijoje
arklių Ispanijai, padengtoms Barselonos gatvėms,
ir dar aš noriu bulius užjausti,
kol aš čia esu.

Baltarusijoj, dar vis Baltarusija,
noriu ir galiu ir privalau
valgyti grūdus, nes čia yra tik grūdų, daugiau nieko, Baltarusija yra grūdais
apibrėžiama,
vis dar Baltarusija,
dar kurį laiką.

Tailandas, o, aš maudausi viešbutyje prie oro uosto rožių kvapo aliejuje be vandens,
pamerktas į itališką porcelianą,
mano sprandas yra įsitempęs, prašau
pirkit ryžių meną viešbuty prie oro uosto ir prakaituokit,
mano sprandas yra įsitempęs, prašau.

Dulkes nuo akinių stiklų valytis,
prie sienos stovėti be prieglaudos ir prasmės: Jeruzalė,
aš noriu turėti sąlygas, Jeruzalė yra besąlygiška, Jeruzalėj nėr jokių sąlygų, Jeruzale,
aš giedu tau himną, parašytą Paryžiaus metro:
Aš nieko nesuprantu, aš mažai žinau.

Sirijoje klausinėti stoties:
Aš nieko nesuprantu, aš mažai žinau.
Libane klausinėti stoties ir braižyti žemėlapius ir ieškoti apmušalų:
aš nieko nesuprantu, aš mažai žinau apie nieką (aš manau, aš suprantu)
o taip pat Libane klausinėti upės -
sieliais upe plaukia su žvakėmis ir vilnonėmis gūniom per naktį:
aš guliu po 95 vatų lempa, po baldakimu viešbuty lovoj.

Batų valytojo ir batsiuvio Tibete ieškoti,
aš esu į Tibetą pakviestas galakoncertui, ieškau tepalo plaukams, jakai pastoja man
kelią,
galvoju apie karves Delio gatvėse ir apie reportažą Vakarams svetainėms, ir apie
indišką filmą:
debesys danguje,
leidžiuosi su jakais fotografuojamas, kad būtų išspausdinta ant žemėlapių, kad Kuboje
būtų parduodama, kad Kuboje nusipirktų ryšį su Australija:
Tyla telefone į Australiją
(apie bet kokius dalykus galvoti ir apie statinių konstrukcijas ir romanus).

Trokšti cukraus, Maniloje smaguriauti ledus,
aš smaguriauju Maniloj ledus, Manila turėtų reikšti: smaguriauti ledus.

Sarajeve aš atlieku koncertą tarp mečetės griuvėsių,
svečiai sukviesti, išsidrėbstę manęs neužkalbina, mane Sarajeve domina muzika,
smuikai.
Aš padedu galvą ant Vengrijos,
mano ausyse Sarajevo smuikai,
vis dar iš Sarajevo tebeskamba,
aš tik guliu ir laukiu, kad pagaliau apsispręsčiau:

Suomijos ežeruose aš norėčiau numirti,
kiekviename ežere po valandą maudytis,
į vis kitą ežerą pasinerti: Suomija.

Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas
_______________________
Jürgas Halteris gimė 1980 metais, gyvena Bremgartene prie Berno, rašo prozą, lyriką, repą, yra vienas iš www.art-21.ch leidėjų.