Vinilinis "Intro" dangus

Johanna Billing. "Kur ji yra". 2001 m.

Vilniuje kaip grybai po lietaus dygsta muzikiniai klubai, viešbučiai, kavinės. Atsiranda ir šiuolaikinio meno galerijų. Praėjusiais metais atsidarė ir iki šiol sėkmingai veikiai alternatyvi galerija "IBID. Projektai", kuruojama Vitos Zaman. Vos prieš keletą savaičių duris atvėrė "Intro" galerija, pasitelkianti kviestinius kuratorius. Galerija įsikūrusi šalia Dailės akademijos, stilingai atnaujintose buvusios spaustuvės patalpose. Čia įsikūrė ne tik "Intro" galerija, bet ir muzikinis klubas bei kavinė (www.intro.lt). Tai šiuolaikinio stiliaus polifunkcinis centras. Organizatoriai galerijos erdvei ieško įdomių jaunų, profesionalių Lietuvos ir užsienio menininkų projektų. Ketinama pristatyti ne tik parodas, bet ir videofilmų peržiūras, paskaitas - plėsti ne tik meninę, bet ir edukacinę sritį. Galerija ketina papildyti ir praplėsti dabartinės kultūros kontekstą šalia tokios stambios ir stiprios šiuolaikinio meno institucijos kaip ŠMC. Daugiau alternatyvų - daugiau dinamikos ir kūrybingumo.

"Intro" galerija savo veiklą pradėjo pristatydama moterišką projektą, pavadintą "Vinilinis dangus". Tai moterų menininkių paroda, kurioje penkios menininkės iš Lietuvos, Švedijos ir Norvegijos videofilmuose ir fotografijose kalbėjo apie moterišką realybę ir svajas. Jos iš savo moteriškų pozicijų žvelgė į "vinilinį dangų" kaip į savo pačių svajones būti tobulesnės ar romantiškesnės ir atvirkščiai - šias svajones kritikavo arba jų tiesiog atsisakė. Menininkės savo projektuose prabilo ne tik apie asmenines patirtis, bet ir apie tarpusavio santykius, šiandienes socialines problemas. Moterys projektui pasirinktos neatsitiktinai - "Intro" klube vyrai rūpinasi muzikine programa. Kaip atsvara vyriškam didžėjų kultui, kelios didžėjos atidarymo proga atliko savo muzikinę programą, o menininkės suproblemino vinilo reikšmes. Nepaisant šiuolaikinių muzikos klausymo formatų, pagrindinis ir labiausiai paplitęs klubinės ar kitokios elektroninės muzikos grojimo formatas bei laikmena tebėra vinilinė plokštelė. Klubinėje kultūroje aktyvuoti vinilo garsai meniniame projekte įgavo specifinį retro skambesį, susietą su prisiminimais, su troškimu susigrąžinti užmirštą svajonę, metaforiškai asocijuojamą su "viniliniu dangumi".

Vinilas siejamas ne tik su muzika. Tai sintetinė medžiaga, naudojama šiuolaikinėje reklamoje, drabužių dizaino industrijoje ir grožio terapijos srityje.

Ši paroda - tai kelionė iš prisiminimų pasaulio į šiandienos fetišų aplinką, kur moterys myli, liūdi, dvejoja, ryžtasi...

Švedė Johanna Billing pristatė jau pripažinimą Europoje pelniusį videodarbą "Kur ji yra", kuriame nagrinėjami psichologiniai dalykai: neapsisprendimas, baimė. Saulėtą dieną mergina stovi ant aukšto tramplino baseine, esančio apleistoje poilsiavietėje netoli Oslo. Bet ji nešoka nuo jo. Žemiau esantys plaukikai pradeda stebėtis, kodėl ji nedrįsta šokti? Mergina vaikšto pirmyn ir atgal tramplino takeliu, svarsto, ar žengti žingsnį į priekį ir šokti, ar ne. Galų gale ji išdrįsta šokti.

Paulina Eglė Pukytė. "Portretai". 2002 m.

Pasak Matso Stjernstedto: "Projekte "Kur ji yra" po šuolio į vandenį mergina kyla aukštyn. Ji išneria į paviršių ir plaukia baseino kopėtėlių link. Ją matome saugiai išlipusią į krantą ir vaikštinėjančią šalia baseino, laukiančią, kol dings sėkmingo šuolio sukeltas pasitikėjimas. Tada ji vėl užlipa ant aukščiausiojo laiptelio, kur gali susidurti su savo baime. [...]. Kodėl Johanna Billing leidžia šiai merginai taip save kankinti? 1920 m. Freudas iškėlė mintį, kad mirties geismas mūsų psichikoje yra toks pat stiprus ir gal net stipresnis už vieno iš stipriausiųjų - malonumo - troškimą. Freudas manė, kad šis instinktas geriausiai išryškėja pasikartojančiame veiksme, kai asmuo grįžta į traumos momentą tam, kad pakartotinai apmąstytų traumą. Galbūt baimę galima nugalėti pakartojimu ir išsilaisvinti iš baimės galima suimant gyvenimą į savo rankas ir kartu nepamirštant tykančios mirties."

Norvegė Elisabeth Mathisen provokavo žiūrovą kitaip. Menininkė savo kūryboje balansuoja tarp racionalumo ir iracionalumo ribos - ji kuria siurrealistinius personažus. Jos darbai - tai svajonių ir realaus gyvenimo koliažas. Autorė filmuoja moterį, kuri miške tapo medžius rožine spalva - tarsi ženklina savo teritoriją. Dažančioji bando apibrėžti savo tapatumo ribas ar net romantizuoti aplinką savo pačios buvimu. Tačiau į tapymo akciją netikėtai ir agresyviai įsiterpia nuoga moteris, šaukianti: "Tu negali filmuoti, čia žmonės gyvena". Šiuo perspėjimu pabrėžiamas saugomos teritorijos intymumas ir privatumas.

Vilniaus menininkės Aurelija Maknytė, Paulina Eglė Pukytė bei Kristina Inčiūraitė, stebėdamos šiandienį gyvenimo ritmą, taip pat siūlė savo moteriškumo versijas ir perversijas. Aurelija į vaizdo kasetę įrašo televizijos laidą "SMS pramogos", norėdama pademonstruoti, kad įrašo turinys - komunikacija tarp berniukų ir mergaičių - praranda savo aktualumą, nes nebelieka vyksmo "gyvai". Į šiuos pokalbius per vėlu įsijungti. Tai tik įrašas, kurį galima kartoti, sustabdyti, prasukti greičiau.

Paulina fotografuoja apkūnokas moteris, užsivilkusias dėvėtus marškinėlius su garsių vyrų atvaizdais. Autorė gana ironiškai pateikia moterų garbinamų herojų kolekciją, nes stambiu planu užfiksuoti moterų biustai šiek tiek iškreipia atvaizduotų vyrų bruožus. Menininkė tęsia vizualius socialinius tyrimus, gilinasi į šiuolaikinius fetišus.

Kristina filmuoja kelias, jos manymu, romantiškas Vilniaus vietas bei rodo nufilmuotą medžiagą savo draugėms. Nufilmuotas vaizdas ir draugių komentarai vyksta skirtingu laiku. Skirtingai interpretuojamas ir romantiškumas. Draugėms romantiškiausios vietos - lova ir gamta. Videofilme pačios moterys patvirtina patriarchalinės visuomenės nuomonę, kad jos yra arčiau žemės nei dangaus, netgi kai yra linkusios daugiau svajoti negu vyrai.